Daugelis žmonių ieškodami Dievo kartkarčiais pasijunta negebantys melstis. Tai gali sukelti kaltės ar nusivylimo jausmą, o iš jo nuosekliai gali rastis pagunda liautis melstis. Bet negebėjimo melstis patyrimas toli gražu nėra kaltė, jis tiesiog yra tai, kas kyla iš kūrinio, esančio be galo toli nuo Kūrėjo, ribotumo. Tikriausiai puikiai prisimename Pauliaus žodžius: „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą“ (Rom 8, 26–27).

Tik pats Dievas žino, kaip derėtų kreiptis į Jį, tačiau Jis per visą išgelbėjimo istoriją – per visus Dievo tautos „mokyklinius“ metus – ją lavino ir taip pamažėl išmokė kalbos ir žodžių, kuriais derėtų Jo šauktis kilus bet kokiam reikalui. Tai psalmių žodžiai, įkvėpti tos pačios Dvasios, apie kurią kalba Paulius. Psalmės – tai šimto penkiasdešimties pakopų kopėčios tarp gyvenimo ir mirties (A. Chouraqui), tarp mūsų bejėgystės ir Dievo galybės. Nuo jų pakopų kyla ir ant jų leidžiasi angelai, kaip ir ant Jokūbo kopėčių (plg. Pr 28, 12; Jn 1, 51), nešini visais žmonių jausmais. Džiaugsmu, gyriumi, nerimu, kalte ir dėkingumu, į kurį psalmės kreipia, kurio moko ir kurį paverčia galybe Dievui priimtino gyriaus.

Psalmynas

Hebrajų Biblijoje po Įstatymo ir Pranašų pirmąją vietą užima Gyriaus knyga. Tai šimto penkiasdešimties psalmių rinkinys, pirmajame Biblijos vertime vadintas Psalterionu, dabartinis prigijęs pavadinimas – Psalmynas. Žodis „psalmė“ kilęs iš veiksmažodžio, reiškiančio „griežti styginiu instrumentu“.

Ir veiksmažodis, kurį verčiame „giedoti psalmes“, hebrajiškai reiškia „giedoti griežiant instrumentu“.

Originalus Psalmyno pavadinimas – Gyriai – nusako, kad visos psalmės yra gyriaus Dievui giesmės. Gyrius Dievui yra ir pakiliausios garbinimo giesmės, ir giliausios bei įspūdingiausios raudos.

Tūkstantmetė istorija

150 psalmių nebuvo surašytos per dieną, jos nėra vieno poeto, netgi vienos kartos, kūrinys. Psalmių istorija apima maždaug tūkstančio metų laikotarpį: nuo ikimonarchinio laikotarpio (12 amžiaus prieš Kristų) iki Makabėjų karų (3–2 amžiaus prieš Kristų). Psalmynas turėjo būti jau sudarytas 3 amžiuje prieš Kristų, kad jį būtų galima išversti į graikų kalbą (turimas galvoje Septuagintos vertimas). Vis dėlto sunku nustatyti kiekvienos psalmės sukūrimo datą. 29 psalmė, atrodo, esanti pati seniausia, turinti net kanaanietiškas ištakas. Tačiau net tos psalmės, kurias galbūt sukūrė pats Dovydas (1015–970 metais prieš Kristų), pasiekė mus neoriginaliu pavidalu. Dabartinę formą jos įgavo surinktos ir pritaikytos Izraelio garbinimo apeigoms maždaug 8–3 amžiaus prieš Kristų laikotarpiu.

Sunku ir išties praktiškai neįmanu nustatyti tikslią kiekvienos psalmės sukūrimo datą būtent dėl jų liturginio pritaikymo. Kai kurios asmeniškos psalmės tapo kolektyvinėmis, asmeniškos maldos – liturginėmis, karališkosios psalmės tapo mesijinėmis, istorinės – eschatologinėmis, giesmės, kilusios iš vietinių šventovių, įtrauktos į Šventyklos liturgiją. Jose dabartis vertinama iš praeities perspektyvos ir metamas žvilgsnis į ateitį. Senovinės psalmės, pavyzdžiui, karališkoji 2-oji ar 110-oji, buvo atnaujintos monarchijai nunykus, pritaikytos prie naujos situacijos ir imtos laikyti mesijinėmis.

Bendrai paėmus, galima sakyti, kad psalmės, nors tiesiogiai ir nekilo iš liturginės aplinkos, buvo surinktos ir bent kai kurios iš jų pritaikytos apeigoms ir bendruomeniškam šventimui. Kita vertus, psalmės buvo sukurtos ne kaip įprasti literatūriniai veikalai, jos kilo iš konkrečios gyvensenos, kurią nušvietė liturgija, arba būdavo užrašomos praėjus ilgesniam ar trumpesniam žodinės tradicijos laikotarpiui. Beje, Izraelio liturgija nebuvo laikoma kažkuo atskiru nuo kasdienio gyvenimo, veikiau – šio gyvenimo pačia šerdimi. Glaudžiai susijusios su gyvenimo tikrove liko ir psalmės. Tai matyti iš kai kurių pavadinimų, atspindinčių konkrečias Dovydo gyvenimo aplinkybes (plg. Ps 3; 7; 18; 34; 51; 52; 54; 56; 57; 59; 60; 63; 142).

Psalmėse neminimi liturginiai įvykiai, jose kalbama apie tautos ir paskiro žmogaus gyvenimą. Liturgija perkeičia jas į žinią apie Izraelio ateitį. Tiesa, kai kurios psalmės yra liturginės dėl savo kilmės ar vartosenos. Pavyzdžiui, priklauso įžengimo liturgijai (plg. Ps 24), yra procesijos giesmės (joms priskiriamos kopimo, arba piligriminės psalmės – plg. Ps 120–134), psalmės Jahvei Karaliui, kurios siejamos su Sandoros skrynios išaukštinimu per Palapinių šventę (plg. Ps 47; 75; 93; 96; 97; 98; 99), ir kai kurios išminties psalmės, turinčios aiškiai pamokomus tikslus (plg. Ps 1; 15; 37; 91; 112).

Paralelizmas

Kaip didžiuma Senojo Testamento knygų (Patarlių, Jobo, Giesmių giesmės, Raudų, Koheleto, Išminties ir dauguma pranašų knygų), psalmės yra ritminė poezija. Deja, hebrajų kalbos ritmo ir sąskambių neišeina išsaugoti verstiniame tekste, todėl skaitantysis ne originalo kalba mato perteiktus tik kai kurie poezijos elementus: eilutę, priegiesmį ir paralelizmą. Pastarąjį sudaro tos pačios minties atkartojimas antroje eilutės dalyje arba priešingų minčių sugretinimas dviejose viena po kitos einančiose eilutės dalyse. Tai vadinamasis narių paralelizmas. Šią literatūrinę techniką lengva išlaikyti verčiant, nes mintis perteikiama panašiomis (analoginėmis), priešingomis (antitetinėmis) ar išplėtotomis (progresyviomis) frazėmis.

Sinoniminio paralelizmo atveju antroji eilutės dalis kitokiais žodžiais atkartoja pirmosios eilutės dalies mintį: „Kai Izraelis išėjo iš Egipto, / Jokūbo palikuonys – iš tautos, / šnekančios svetima kalba, / Judas tapo Dievo šventove, / Izraelis jo valda“ (Ps 114, 1–2). „Nūn tad, karaliai, supraskite; / žemės valdovai, būkite įspėti“ (Ps 2, 10; plg. Ps 1, 1; 19, 2; 103, 1; 37, 22; 38, 2; 85, 3). Antitetinio paralelizmo atveju antroje eilutės dalyje išsakyta mintis yra priešinga perteiktajai pirmojoje dalyje arba skiriasi nuo jos: „VIEŠPATS globoja teisiųjų kelią, / nedorėlių kelias į pražūtį veda“ (Ps 1, 6). „Išmintingas vaikas neša tėvui džiaugsmą, / o paikas vaikas motinai tik skausmas “ (Pat 10, 1). Sintetinio (papildomojo) paralelizmo atveju antroje eilutės dalyje toliau plėtojama mintis, jau išsakyta pirmojoje: „O, giedokite VIEŠPAČIUI naują giesmę, / visa žeme, giedok VIEŠPAČIUI!“ (Ps 96, 1). „Visi yra nuklydę, visi panašiai sugedę; / nėra nė vieno, kuris gera darytų – / nė vienui vieno“ (Ps 14, 3; plg. Ps 103, 2 ir Sir 3, 5).

93 psalmėje randame ypač išplėtotą paralelizmo formą: kartojant vieną frazės narį kuriama ritmiškai kylanti išraiška. „Vandenyno srovės tvinsta, VIEŠPATIE, / vandenyno srovės tvinsta ūžaudamos, / vandenyno srovės tvinsta riaumodamos“ (Ps 93, 3). Antrojoje eilutės dalyje paimama šis tas iš pirmosios dalies, bet pastarosios mintis perteikiama paskesnėje dalyje stipriau... Tokį pakopomis kylantį paralelizmą randame ir 29 psalmėje.

Psalmių literatūriniai žanrai

Psalmių nevienodumas dažniausiai būna akivaizdus. Bet kas gali atskirti gyriaus himną nuo raudos psalmės. Atpažinti kiekvienos psalmės literatūrinį žanrą naudinga prieš pradedant melstis, nes svarbu savo jausmus ir širdį priderinti prie psalmininko minčių ir jausmų. Vis dėlto tai ne visada lengva, todėl gali praversti daugelio tyrėjų sunkaus triūso vaisiai – psalmių suskirstymas remiantis išsyk trimis kriterijais: tema, struktūra ir stiliumi, konkrečia situacija.

Maldavimo psalmės: 5; 6; 7; 13; 17; 22; 25; 26; 27; 28; 31; 38; 39; 42/43; 44; 51; 54; 55; 56; 57; 58; 59; 60; 61; 63; 64; 69; 70; 71; 74; 77; 79; 80; 82; 83; 86; 88; 90; 102; 108; 109; 120; 130; 140; 141; 142; 143.

Pasitikėjimo psalmės: 3; 4; 11; 16; 23; 27; 41; 62; 121; 131.

Padėkos psalmės: 18; 30; 32; 34; 40, 2–11; 66; 92; 116; 118; 124; 129; 138.

Gyriaus psalmės: 8; 19; 29; 33; 65; 67; 68; 85; 85; 100; 103; 104; 111; 113; 114; 117; 135; 136; 145; 146; 148; 149; 150.

Karališkosios, arba mesijinės, psalmės: 2; 20; 21; 45; 72; 89; 101; 110; 132; 144:

--Ziono psalmės: 24; 26; 48; 76; 84; 87; 121; 122; 137

--Psalmės Jahvei / Karaliui: 47; 93; 96; 97; 98; 99

--Sandoros psalmės: 50; 78; 81; 95; 105; 106; 115.

Išminties psalmės: 1; 9/10; 12; 14; 15; 36; 37; 49; 52; 53; 73; 91; 94; 139.

Įvairios psalmės: 121; 123; 126; 133; 134.