• Simple Item 1
  • Simple Item 2
  • Simple Item 5
  • Simple Item 8
  • Simple Item 7
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

Maldos penkiaknygė

Psalmių knyga skirstoma į penkias smulkesnes knygeles, sudarytas iš 1–41, 42–72, 73–89, 90–106, 107–150 psalmių. Šis skirstymas grindžiamas žodžiais: „Tebūna pagarbintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas,nuo amžių per amžius! Amen! Amen!“ Labai panašūs žodžiai atsikartoja 72, 89 ir 106 psalmių pabaigoje. Pasak rabiniškosios tradicijos, šis psalmių suskirstymas nurodo kai ką labai svarbaus: galutiniai Psalmyno redaktoriai norėjo, kad jis būtų it psalmių penkiaknygė ir taip glaudžiai susisietų su Toros (Įstatymo) penkiaknyge. Toros penkiaknygė – tai Dievo apsireiškimas, o psalmių penkiaknygė – tai žmogaus atliepas į jį.

Vadovaudamasis ta pačia dvasia šventasis Tomas Psalmyną laikė pačia visuotiniausia Senojo Testamento knyga, ta, kurioje ataidi visos kitos jo knygos. Šventasis Robertas Belarminas irgi sakė Psalmynąesant viso Senojo Testamento apibendrinimu ir santrauka.

Iki tapdamos vienu rinkiniu, koks pasiekė mus, psalmės sudarė mažesnius, dalinius rinkinius. Tai matyti iš tam tikrų pavadinimų ir įvairuojančio teologinio žodyno. Krikščionys psalmes laiko viena knyga ir didesnės bei turtingesnės visumos, t y. Šventojo Rašto – Senojo ir Naujojo Testamentų – dalimi.

Kiekvieno malda

Atsivertę Psalmyną išgirstame giedotoją arba maldininką, kuriam niekas taip nerūpi, kaip garbinti Viešpatį, netgi tada, kai giesmė kyla iš didžios kančios ir skausmo. Dievo dainius taip atskleidžia mums, kas jį nepaprastai jaudina: „Giedosiu ir tave šlovinsiu!Pabusk tad, mano siela!Pabuskite, lyra ir arfa!Pažadinsiu aušrą“ (Ps 57, 9).

Taigi kas tas atkaklusis psalmininkas? Pirmiausia tai Izraelio dainius, tikras asmuo, tas, kurio giesmė skirta visiems laikams. Galbūt tai Dovydas, pripažintas ir už savo karo žygius, ir už muzikinius talentus. Prie psalmių jis daug prisidėjo, nors neabejotinai ne visos jos yra jo darbo vaisius. Tačiau Dovydą galima laikyti psalmės žanro pradininku, psalmių atlikėju muzikos instrumentais. Juk būtent jis organizavo Izraelio liturgiją. Pasak tradicijos, Dovydas yra giedotojas, skambinęs lyra (plg. 1 Sam 16, 23), ir giesmių kūrėjas (plg. 2 Kr 7, 6).

Niekada nelaikykime psalmininkų poetais, jose išreiškusiais asmenines mintis. Jie veikiau yra tikėjimo liudytojai. Kur kas svarbiau nei nustatyti, kas buvo tikrieji psalmių autoriai, žinoti, kad jos ištisais amžiais giedotos, o prie jų teksto ir pritaikymo prisidėjo ne viena širdis ir ne vienerios rankos. Atgailos psalmė Miserere galbūt kilo iš Dovydo kaltės išpažinimo, bet dabar ji išreiškia ir kitų nusidėjėlių, ir, apskritai, žmonių atgailą. Tas pat sakytina apie visas psalmes: maldavimus, gyriaus himnus, raudas ar pergalės šūksnius. Jiems pavidalą suteikė nuolatinė tūkstančių žmonių malda ir jie aidi visų širdyse.

Taigi psalmininkas yra žmogus, kuris atstovauja visiems, nepaisant, kad jo giesmės paženklintos vienos kalbos posakių ir kultūros (psalmės pirmiausia yra Ziono giesmės). Psalmininkas yra konkretus žmogus ir drauge jis yra kiekvienas žmogus, jis yra visa žmonija. Jis yra kiekvienas Izraelio vaikas ir kiekvienas Bažnyčios vaikas. Jis yra paskiras žmogus ir visa žmonija. Be to, Biblijoje, taigi ir psalmėse, „aš“ ir „mes“ visada turi abipusišką ryšį: jose aiškiai girdimas visų balsas – mylimųjų džiaugsmas, nevilties apimtųjų ašaros, nusidėjėlio maldavimas, patyrusiojo atleidimą dėkojimas. Psalmės yra visų, kurie rauda ar džiūgauja, visų, kurie save atpažįsta jose, nors jie jų ir nesukūrė. Jos yra visų, kurie jas gieda, taip įsiliedami į nepabaigiamą jas jau pirmiau giedojusiųjų eilę.

Tikroji malda ir mokymasis apie Dievą

Psalmės yra niekada nesenstanti malda. Ir tokia išliks. Tačiau psalmių aktualumas susijęs ne tik su tuo, kad jos yra Biblijos dalis ir Bažnyčia negali jų nustumti į nuošalę. Jos nesensta ir netgi negali pasenti, nes yra tikroji malda, kurioje kiekvienos kartos žmonės girdi išreikšta tai, ką jie patys norėtų pasakyti. Psalmės nesensta, nes jos nėra paprasčiausias literatūrinis kūrinys, jos galingai ir nuoširdžiai kyla iš gyvenimo – kaip tik to reikia visų laikų žmonėms.

Pasak Kafkos, kopėčios nėra kopėčios tikrąja šio žodžio prasme, jei nesinaudojama visomis jų pakopomis ar kai jomis nesinaudojama pagal paskirtį, kaip prieiga. Ir Psalmynas yra kopėčios, kuriomis kilo ir leidosi šimtai kartų. Jomis naudojamasi įvairių patirčių metu: patiriant džiaugsmą ir sielvartą, pralaimėjimą ir pergalę. Šiomis kopėčiomis gyvenimas kyla iki dangaus ir žemėn nuolat tempiamas mirties ir skausmo. Piligrimo kopėčios.

Psalmės nėra kažkokios sentimentalios maldos, estetinio ir narciziškojo pamaldumo vaisius, jos – atvira žmogaus skausmo išraiška. Tai tiesaus žmogaus malda, jis neišsisukinėdamas išlieja savo širdį, išlieja iki dugno, kad kai kurios psalmės mums netgi skamba šventvagiškai, tokie stiprūs jų žodžiai. Ir būtent tai padaro psalmes maldomis, mus gelbstinčiomis nuo bet kokio vergiško ar magija persunkto požiūrio. Psalmės mums padeda atvirai išreikšti savo jausmus ir moko, kaip, kokia forma juos išsakyti.

Iš psalmių mokomės stoti Dievo akivaizdon su tikrais savo širdies jausmais. Stotis priešais Dievą, kad Jam pasakytume: „Tu esi didis ir darai nuostabius darbus, –tu vienas esi Dievas“ (Ps 86, 10). Ar išpažinti savo kaltę: „Tau nusidėjau – tiktai tau –ir padariau, kas pikta tavo akyse“ (Ps 51, 6). Drąsiai ir nuoširdžiai prašyti, netgi reikalauti, paaiškinti: „Ai, mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?“ (Ps 22, 2); „Kaip dar ilgai, VIEŠPATIE?Nejau amžinai mane užmirši?Kaip dar ilgai slėpsi nuo manęs savo veidą?“ (Ps 13, 2). Psalmininkas toks tiesmukas, kad net priekaištauja Dievui, išsako savo širdgėlą, kad šis taip ilgai tyli: „Mano gyvastis klaiko priblokšta,bet tu, VIEŠPATIE, – kaip ilgai?“ (Ps 6, 4); „O VIEŠPATIE, kodėl mane atstumi?Savo veidą kodėl slepi nuo manęs?“ (Ps 88, 15); „Kaip ilgai, VIEŠPATIE, tu tik stebėsi?“ (Ps 35, 17); „Mano Dieve, šaukiuosi dieną, bet tu neatsakai,ir naktį, bet ramybės nerandu“ (Ps 22, 3).

Priekaišto ar reikalavimų žodžiai savaime išsprūsta iš mūsų lūpų netekus drąsos, patiriant vienatvę. Kai tokius žodžius taria psalmininkas, mes esame patikinami, kad jie yra ne tik leistini, bet netgi priimtini Dievui. Psalmynas iš tikrųjų yra pirmasis vadovėlis, iš kurio žmonija, kaip vaikutis, sėdėdamas ant tėvo kelių, per Izraelį mokėsi, kaip melstis. Dar iki tol, kol Viešpats mums atsiuntė savo Dvasią, įgalinančią mus save suvokti kaip Dievo vaikus ir tarti „Abba“, Izraelis jau mokėsi iš Dievo, kaip kūdikis mokosi iš savo tėvų, psalmių maldos.

Izraelis ilgai klausėsi Dievo, nuolat jį atitraukiančio nuo blogų kelių ir siunčiančio jam pranašus. Klausydamasis jis išmoko drąsos atverti širdį Dievui ir žodžių savo džiaugsmams ir skausmams išsakyti. Izraelis suvokė, kad negana nustatytų aukų, formalių gestų, reikia žodžių, kylančių iš artimo, nors ir sunkaus santykio, bet draugiško, taikingo ir pastovaus. Taigi reikia mokėti Dievo kalbą, kad galėtum su Juo kalbėtis. Nesuklysime sakydami, kad Izraelio psalmininkai išmoko šią kalbą visos žmonijos labui.

Pamaldų tvarka

07.30 val. Rytmetinė

8.05 val. Tercija

8.15 val. Šv. Mišios
(Šv. Mišių laikas gali būti keičiamas, kiekvienos dienos šv. Mišių laiką galite rasti skiltyje – Kalendorius)

12.45 val. Dieninė

14.30 val. Nona

17.20 val. Vakarinė 

20.30 val. Naktinė ir Aušrinė

Kalendorius