• Simple Item 1
  • Simple Item 2
  • Simple Item 7
  • Simple Item 5
  • Simple Item 8
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

Mergelė Marija Karmelio gyvenime

1. Su didžiausiu džiaugsmu skaitėme Jo Šventenybės popiežiaus Jono Pauliaus II laišką apie mūsų Valdovės vietą Karmelyje. Popiežiaus žinios įkvėpti ir mes norime su jumis pasidalyti kai kuriais apmąstymais, kuo Marija svarbi karmelitiškajame dvasingume.

2. Mergelė Marija, mūsų Motina, Globėja ir Sesuo, be abejonės, yra viena didžiausių Dievo dovanų, kuria dalijamės su visa Bažnyčia. Ji yra esminė mūsų paveldo dalis. Visos mūsų karmelitiškosios šeimos šakos rūpinasi atnaujinti Marijai skirtą teologiją ir dvasingumą, pamaldumą ir meilę. Daugybę amžių mūsų pamaldumas ir meilė Marijai buvo sutelkti Rudajame Karmelio škaplieriuje. Mūsų vyresnieji broliai ir seserys turbūt prisimena 1951 metais švęstą Škaplieriaus 700 metų jubiliejų. Ta proga popiežius Pijus XII tarė šiltų pagyrimo žodžių ordinų generaliniams vyresniesiems atsiųstame laiške Neminem profecto latet. Praėjus penkiasdešimčiai metų, dera vėl apmąstyti Marijos dovanas Karmeliui ir jų reikšmę mums ir Bažnyčiai.

 3. Labai aiškiai suvokiame, kad Karmelis yra išplitęs po visą pasaulį. Jis tvirtai įsikūrė visuose penkiuose žemynuose, turinčiuose savo istoriją ir kultūrą. Akivaizdu, kad kiekvienoje šalyje ir kiekviename šimtmetyje Dievo Motina suprantama, priimama ir skelbiama Dievo tautai skirtingai. Pripažįstame, kad tegalime pateikti tik keletą esminių įžvalgų ir gairių, kitiems palikdami užduotį apmąstyti mūsų paveldą konkrečioje kultūroje ir dalytis juo vietinėje Bažnyčioje.

Dialogas su paveldu

1. „Nuo pat ištakų iki šių dienų skirtingos karmelitų kartos stengėsi gyventi sekdamos Marijos pavyzdžiu“ (1). Kiekvienai kartai tenka atsakomybė ne tik gyventi naudojantis Karmelio paveldu, bet ir jį turtinti bei perduoti. Paveldas yra kai kas gyva, jis turi būti perteikiamas pasauliui ir atsiskleisti dabartinėje Bažnyčios patirtyje. Karmelitiškajame gyvenime turi nuolat vykti dialogas su dabartimi ir praeitimi. Tiesa, mūsų tradicijos lobius privalu išsaugoti, tačiau taip, kad jie būtų svarbūs ir reikšmingi dabarčiai. Raginame visus karmelitus šia proga dar kartą sugrįžti į praeitį, tačiau užduodant klausimus, kylančius skaitant laiko ir vietos ženklus.

I. Pagrindinės mariologinės temos

1. Karmelis žvelgia į Mariją kaip į Motiną, Globėją, Seserį ir Pavyzdį; pastarasis ypač siejamas su Marijos kaip Nekalčiausiosios Mergelės suvokimu. Tai nėra paprasčiausi vardai ar su pamaldumu susijusios temos. Jie tam tikru būdu atspindi Karmelitų ordinų šimtmečiais kauptą patirtį. Kviečiame visus karmelitus iš naujo apsvarstyti mūsų pirmtakų liudijimą ir patyrinėti, kaip šiais lobiais galime dalytis tarpusavyje ir su visa karmelitiškąja bendruomene.

Motina

1.Kai pirmieji karmelitai pirmą kartą atvyko į Europą, mintis apie Mariją kaip dvasinę Motiną jau buvo visuotinai pripažinta remiantis cisterso Geriko Injiečio (Guerric d'Igny, † 1157) pamokslais. Karmelitai tuoj pat perėmė šį vardą, kreipdavosi į ją kaip į Motiną ir Mergelę, kaip giedama Flos Carmeli: „Motina malonioji, vyro nepažįstančioji“ (2). Pačiame žodyje „Motina“ slypi pagrindinė mūsų paveldo mintis: kad santykis su Marija yra sūniškas ir dukteriškas. Ordine Motinos titulas buvo labai mėgstamas, jis drauge su Motinos ir Karmelio Grožio titulu, kilusiu iš Izaijo knygos 35 skyriaus 2 eil., liturgijoje skambėjo nuo vėlyvųjų Viduramžių.

2.Visi šventieji karmelitai apmąstė Mariją kaip Motiną (3). Šventoji Teresė Lizjietė įsimintinai tvirtino: „Ji labiau Motina nei Karalienė“ (4). Daugelį amžių karmelitiškojoje liturgijoje rodoma ypatinga pagarba Evangelijos scenai kryžiaus papėdėje (Jn 19, 25–27); čia „Marija tapo visų Motina, susivienijusi su savo Sūnaus auka ir atiduota visiems žmonėms, pačiam Jėzui atidavus Ją mylimam mokiniui“ (5).

3. Laikydami Mariją Motina, esame skatinami apmąstyti savo santykį su ja: ji mumis rūpinasi kaip Motina, o mes ją mylime ir gerbiame kaip sūnūs ir dukterys. Negana to, į Mariją žvelgdami kaip į Motiną, esame kreipiami į jos dieviškąjį Sūnų, kuriuo sekdami gyvename (6). Nuo ankstyvųjų amžių Bažnyčios Tėvai buvo įsitikinę, kad teisinga mariologija prisideda užtikrinant teisingą kristologiją.

4. Regėdami Mariją kaip Motiną ir Karmelio Grožį, galime visai Bažnyčiai įteikti svarbią dovaną. Daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus popiežius Paulius VI pakvietė teologus laikyti Grožio kelią autentišku požiūriu į Mariją (7). Pasaulyje, kuriame tiek daug sielvarto ir bjaurasties, esame kviečiami žvelgti aukštyn ir pailsėti kontempliuodami Marijos grožį, nes ji yra „aušra Bažnyčios – nuostabiai gražios ir nesuteptos Kristaus sužadėtinės“ (8). Raginame mūsų teologus labiau apmąstyti šią šiek tiek apleistą karmelitiškosios mariologijos sritį.

Globėja

1. Karmelio Globėjos titulo istorija ordine ilga. Pirmoji ant Karmelio kalno centre tarp celių pastatyta koplyčia buvo skirta Marijai. Tai neabejotinai rodo jos globą, feodalizmo laikotarpiu reiškusią abipusius santykius ir patarnavimus. Nuo pat karmelitų atvykimo į Europą maždaug 1230 metais ir vėliau apie 150 metų Karmelio gyvenimas buvo gana nesaugus. Šiuo laikotarpiu broliai išmoko pasitikėti Marijos pagalba ir globa. Jai patikėjo ir paties ordino išlikimą, pasikliaudami jos apsauga ir rūpinimusi. Paskutiniais XIII amžiaus dešimtmečiais vėl radosi mintis, kad Karmelitų ordinas buvo specialiai įsteigtas Marijos garbei ir šlovei (9).

2. Nors kai kuriose kultūrose, kuriose Karmelis dabar yra įsišaknijęs, „globos“ sąvoka neturi tiesioginio atgarsio, iš tiesų tai yra mūsų turtingo marijiškojo gyvenimo dalis. Globa reiškia abipusį santykį. Žinome, kad Marija rūpinasi Bažnyčia, Karmeliu ir mumis pačiais. Šis tikrumas mums yra pasitikėjimo bei vilties šaltinis. Tačiau globa mums primena ir mūsų atsaką: turime gerbti ir mylėti savo Motiną ir Globėją, tarnauti jai. Pirmosios Konstitucijos, kurių kopijos (10) yra išlikusios, ir apeigynai (11) labai konkrečiai nurodo, kaip pagerbti Mariją gestais, maldomis ir šventėmis (12). Nuo XIII amžiaus dažnai recituojamos Salve Regina ir Ave Maris Stella antifonos (13). Šeštadienio minėjimas netruko užimti išskirtinę vietą ordino pamaldume Marijai. Viduramžių laikotarpiu taip pat buvo įprasta jos garbei aukoti daug votyvinių šv. Mišių. Visa tai atskleidžia, kaip karmelitai pagerbdavo savo Globėją.

3. Vietinėms bendruomenėms metamas iššūkis – atrasti tinkamą joms ir kitiems Bažnyčios nariams savo santykio su Marija išraišką. Taip mūsų laikais globos tikrovė, o ne tik žodis, bus sustiprinta.

Sesuo

1. Nuo Karmelio kalno į Europą atvykusius brolius eremitus žmonės ir popiežiai vadindavo Karmelio kalno Palaimintosios Mergelės Marijos broliais. Nors iš pradžių šis vardas nusakė brolių ištakas, be to, ir kiti to meto ordinai laikė save Marijos broliais, karmelitai, remdamiesi savo vardu, ilgainiui padarė išvadą, kad, jeigu jie yra Marijos broliai, ji neabejotinai yra jų Sesuo. Arnoldas Bostijus (Arnoldo Bostio, † 1499), apibendrindamas mūsų ankstyvąją tradiciją, rašė: „Nuolankus Karmelio brolis gali džiūgauti ir linksmai giedoti: Štai! Dangaus Karalienė yra mano Sesuo – galiu bendrauti su ja pasitikėdamas ir nebijodamas“ (14).

2. Nors Sesers titulas niekada nebuvo vartojamas taip plačiai, kaip Motinos ir Globėjos titulai, svarbu pastebėti, kad popiežius Paulius VI jį paminėjo, kalbėdamas apie mus visus kaip apie Adomo vaikus, kurių Sesuo yra Marija (15). Atrodo, kad šis titulas turi tris didelius šiandienos karmelitams apmąstytinus privalumus. Jis atspindi mintį, slypinčią ir Globėjos titule, apie švelnią Marijos globą ir ramų bei artimą karmelitų ir Dievo Motinos santykį. Išvystame Mariją kaip mūsų vyresniąją Seserį, pirma mūsų keliaujančią brandaus tikėjimo link. Be to, kai kurių kultūrų tautoms sunku suvokti Mariją kaip dvasinę Motiną; Marijos Sesers titulas joms gali būti patrauklesnis. Požiūriu į Mariją kaip į Seserį galime dalytis su visa Bažnyčia.

Pavyzdys ir Nekalčiausioji Mergelė

1. Į Mariją kaip į mokinystės pavyzdį Bažnyčioje žvelgiama labai seniai. Karmelio istorijoje tai randame visais amžiais. Senieji ir dabartiniai mūsų rašytojai stengėsi parodyti, kad Marija yra būtent mūsų – karmelitų gyvenimo pavyzdys. Todėl Džonas Bakontorpas (John Baconthorpe, † apie 1348) parašė Karmelitų regulos komentarą, išryškindamas Marijos ir karmelito gyvenimo panašumus (16). Ilgainiui ši Marijos ir Karmelio ryšio suvoktis išsiskleidė meno kūriniuose – Marija vaizduota vilkinti karmelitišku abitu.

2. Karmelitui Marija yra ypač Nekalčiausiosios Mergelės pavyzdys – Virgo Purissima. Gausu šio titulo apmąstymų. Baltas apsiaustas yra mūsų sekimo Marija ženklas. Gerai žinomas karmelitų atsidavimas Nekaltajam Prasidėjimui ir šios tiesos gynimas irgi liudija Karmelio meilę Mergelei. Tačiau jos nekaltumas neapsiriboja vien tik skaistumu ar celibatu. Marija yra tyra, nepadalytos širdies, visiškai atsivėrusi Dievui (aukščiausias vacare Deo pavyzdys). Iš tiesų dvejopas Karmelio tikslas, apie kurį rašoma senoviniame dokumente Pirmųjų vienuolių knyga, visiškai pasiekiamas Marijoje (17).

3. Nesuskaičiuojamai daug karmelitų tekstų Mariją vaizduoja kaip tobulą jų kontempliatyvaus idealo veidrodį ir kaip klusnumo Šventajai Dvasiai pavyzdį (18).

4. Pal. Titui Brandsmai Marija yra visų dorybių pavyzdys ir todėl dviguba mūsų Motina. Jos gyvenimas yra veidrodis, kuriame galime matyti, kaip turėtume susivienyti su Dievu (19).

5. Nuo Vatikano II Susirinkimo esame skatinami ieškoti Šventuoju Raštu svariai pagrįsto pamaldumo Marijai (20). Praeityje karmelitų autoriai ir pamokslininkai buvo linkę sutelkti dėmesį į tai, kas stebuklinga ir ypatinga, tačiau mūsų gyvojoje tradicijoje esama ir blaivumo, tad amžininkams galime pateikti gyvą ir pirmiausia biblinį Marijos paveikslą. Šv. Teresei Lizjietei nebuvo patrauklios tiesoje neįšaknydintos mintys apie Mariją. Ji sako, kad jei būtų galėjusi sakyti pamokslą apie Mariją, pirmiausia būtų atskleidusi, kaip menkai pažįstame jos gyvenimą (21). Šiek tiek anksčiau Teresė savo įžvalgias mintis apie Mariją užrašė eilėraštyje Kodėl tave myliu, Marija (22). Jame su meile apmąsto tokį Marijos gyvenimą, koks jis vaizduojamas Šventajame Rašte.

6. Šios pagrindinės mūsų gvildentos karmelitiškosios temos yra labai svarbios, norint teisingai suprasti karmelitų škaplierių, apie kurį dabar kalbėsime.

Nuorodos

(1) Jonas Paulius II. Žinia Karmelio šeimai dėl 2001 metų skyrimo Marijai (2001 metų kovo 25 d.), 2.

(2) „Mater mitis, sed viri nescia“. Šis himnas Karmelyje žinomas bent nuo XIV a. pabaigos.

(3) Šv. Teresė Avilietė pasirinko Mariją savo motina, kai būdama dvylikos metų neteko motinos: „Ėmusi suprasti, ko netekau, prislėgta nuėjau prie mūsų Valdovės statulos ir su gausiomis ašaromis maldavau ją būti mano motina. Man atrodo, nors [ta malda] paprasta, ji man padėjo; nes aiškiai atrasdavau šios kilniausiosios Mergelės [malonę], kai tik į ją kreipdavausi, ir galiausiai ji mane susigrąžino sau“ (Gyvenimo knyga 1, 7). Garbingasis Šv. Augustino Mykolas rašė: „Tas, kuris myli Mariją, nuolat lavindamasis įgyja įprotį ar įgūdį mąstyti apie ją kaip apie mylinčią Motiną, idant visos jo mintys ir jausmai nukryptų į ją ir į Dievą ir žmogus nepamirštų nei meilingosios Motinos, nei Dievo“ (De vita mariae-formi et mariana in Maria et propter Mariam, sk. 2).

(4) Derniers entretiens / Paskutiniai pokalbiai 21.8.3.

(5) Jonas Paulius II. Žinia Karmelio šeimai dėl 2001 metų skyrimo Marijai (2001 metų kovo 25 d.), 3. 

(6) Regula, 2. 

(7) Acta Apostolicae Sedis 67 (1975), 338.

(8) Romos Mišiolas. Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės prefacija.

(9) Generalinio vyresniojo Pierre’o de Millau laiškas Anglijos karaliui Edvardui I (Red. A. Staring. Medieval Carmelite Heritage (Rome: Carmelite Institute, 1989), 45, 47. MCH – Viduramžių karmelitiškasis paveldas.

(10) Londonas 1281—AOC 15 (1950) 203–245; Bordo 1291—18 1953 123–185; Barselona 1324, MCH 20–112.

(11) Antiquum ordinis carmelitarum ordinale, saec. XIII. Red. Šv. Juozapo Patricijaus Études carmélitaines (1912–1913) ir Ordinale de l’Ordre de N.-D du Mont Carmel por Sibert de Beka. Red. B. Zimmerman (Paris, 1910).

(12) Taip pat kai kuriose ankstyvosiose maldose, kuriomis dažnai melstasi mūsų bendruomenėse, ypač mūsų liturgijoje, prašoma Marijos užtarimo ir pagalbos mums išganyti: „Melski už mus, šventoji Dievo Gimdytoja, kad taptume verti Kristaus žadėjimų.“ Žr. 1294 m. Konstitucijos, 40. „Meldžiame Tave, Viešpatie Dieve, Švenčiausiajai Mergelei Marijai užtariant, leisk mums, savo žmonėms, išsigelbėti iš dabartinių sielvartų, visados džiaugtis sielos bei kūno sveikata ir gėrėtis amžinąja linksmybe.“ Žr. 1281 m. Konstitucijos; netrukus ją pakeitė malda Protege, mininti globą: Protege, Domine, famulos tuos subsidiis pacis: et beatae Mariae semper Virginis patrociniis confidentes a cunctis hostibus redde securos – „Globok, Viešpatie, ir paremk ramybe savo tarnus, pasitikinčius Palaimintosios Marijos, amžinai Mergelės, globa, ir apsaugok juos nuo visų priešų.“

(13) Žr. Šv. Juozapo Patricijus. Antiquum ordinis carmelitarum ordinale saec. XIII (Tamines: Ducolot-Roulin, 1912) = Études carmélitaines (1912–1913), rubrika 13; 1324 m. Konstitucijos, rubrika 3/6; Ordinaire de l'Ordre de Notre-Dame du Mont Carmel par Sibert de Beka. Red B. Zimmerman (Paris: Picard, 1910), 5.

(14) De patronatu # 1533.

(15) Plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Marialis cultus, 37.

(16) MCH 193–199.

(17) „Kalbėdami apie tokį gyvenimą, galime išskirti du tikslus, iš kurių vieną Dievo malonės padedami galime pasiekti savo pastangomis ir dorybingu gyvenimu. Tai reiškia aukoti Dievui šventą ir jokia nuodėme nesuteptą širdį. Tai pasieksime, tapę tobuli ir slėpdamiesi prie Kerito upelio (žr. 1 Kar 17, 2–4), t. y. meilėje... Kitas šio gyvenimo tikslas yra tai, ką mums tik Dievo gerumas gali suteikti, t. y. savo širdyje gėrėtis ir savo prote patirti ne tik po mirties, bet ir šiame mirtingame gyvenime tam tikrą Dievo Artumos galybę ir dangiškosios garbės laimę.“ Institutio primorum monachorum 1, 2. Angliškas tekstas: B. Edwards (vert. ir red.). The Institute of the First Monks (privačiai išleista Carmelite Friars, Boars Hill, Oxford, 1969), 3–4.

(18) „Tokie buvo [darbai ir maldavimai] šlovingiausiosios Mergelės, Dievo Motinos, kurios, nuo pat pradžių pakylėtos į šį kilnų būvį, sieloje niekada nebuvo įsispaudusi jokio kūrinio forma, ir ji visada buvo skatinama ne jo, bet Šventosios Dvasios.“ Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną 3K 2, 10. Vieną iškalbingiausių Mergelės Marijos tyrumo išaukštinimų randame šv. Marijos Magdalenos de Paci raštuose. Pavyzdžiui, kalbėdama apie Mariją kaip Jėzaus šventyklą, ji sako, kad šventyklos grindys buvo Marijos nuolankumas, sienos – pagrindinės joje spindėjusios dorybės. „Tuomet man atrodė, kad šios šventyklos pakyla buvo jos iškilus protas ir apšviesta jos nuovoka, noriu pasakyti, Mergelės Marijos. Taip pat stovėjo altorius; supratau, kad jis buvo Mergelės Marijos valia. To altoriaus užtiesalas – jos tyriausias mergeliškumas. Ciborija, kurioje yra Jėzus, buvo Mergelės Marijos širdis. Priešais šį altorių regėjau septynis uždegtus žibintus – juos aš supratau esant septynias Šventosios Dvasios dovanas, kurios visos joje buvo tobulos. Ant minėto altoriaus stovėjo dvylika nepaprastai gražių žvakidžių – supratau, kad tai dvylika šioje Mergelėje esančių Šventosios Dvasios dovanų“ (Keturiasdešimt dienų, 14).

(19) Žr. Pal. Titas Brandsma. Konferencija Marijai skirtame kongrese Tangerloo, 1936 m. rugpjūčio mėn.: Carmelite Mysticism, Historical Sketches. Chicago, 1936. Conferencia IV, 52–53. „Neturėtume mąstyti apie sekimą [Marija], nemąstydami apie vienybę [su ja], nei apie vienybę, nemąstydami apie sekimą. Viena teka kito link, nors tam tikru metu gali labiau išryškėti viena ar kita. Turime išlaikyti šiuos abu aspektus darnioje vienybėje. Jei norime būti kaip Marija, kad jos pavyzdžiu galėtume gėrėtis santykio su Dievu pilnatve, turime būti Marijos. Turime leisti Marijai gyventi mumyse. Marija neturi gyventi atskirai nuo karmelito, jo gyvenimas turėtų būti toks kaip Marijos, gyvenant su Marija, Marijoje, dėl Marijos ir Marijai.“ Čia pal. Titas Brandsma užsimena apie marijiškąjį gyvenimą bei panašumą į Mariją, to ypač mokė Nyderlandų mistikai garbingasis Šv. Augustino Mykolas († 1684) ir garbingoji Šv. Teresės Marija Petijt/Petyt († 1677).

(20) Žr. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Marialis cultus (1974), 30.

(21) Derniers entretiens / Paskutiniai pokalbiai. 21.8.3. (22) PN 54, Eilėraštis Kodėl Tave myliu, Marija.

Pamaldų tvarka

07.30 val. Rytmetinė

8.05 val. Tercija

8.15 val. Šv. Mišios
(Šv. Mišių laikas gali būti keičiamas, kiekvienos dienos šv. Mišių laiką galite rasti skiltyje – Kalendorius)

12.45 val. Dieninė

14.30 val. Nona

17.20 val. Vakarinė 

20.30 val. Naktinė ir Aušrinė

Kalendorius