• Simple Item 8
  • Simple Item 1
  • Simple Item 7
  • Simple Item 5
  • Simple Item 2
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

 

 II. Karmelio škaplierius

1. Stengdamiesi atgaivinti Karmelio škaplierių, turime mąstyti apie jį platesniame Karmelio santykio su Marija kontekste. Pasak mūsų šventųjų, svarbiausia yra asmeninis artumas su Dievo Motina ir įsipareigojimas ją laikyti krikščioniškosios mokinystės pavyzdžiu. Apmąstydami pagrindinius Motinos, Globėjos, Sesers ir Pavyzdžio vardus, galime Mariją geriau pažinti ir užmegzti stipresnį santykį su ja. Tik žvelgiant iš šios perspektyvos, škaplierių galima priimti kaip ženklą, padedantį dvasiškai augti krikščioniškajame gyvenime.

 Škaplieriaus ištakos

1. Mūsų ordinai turi tęsti istorines škaplieriaus visų aspektų studijas. Vis dėlto, kad ir kokios išvados būtų padarytos ateityje, galime ir turime neabejoti dėl šio senovinio simbolio, grindžiamo garbinga tradicija, vertės (23). Karmelitai turi sugalvoti, kaip paaiškinti apie škaplierių ir tikintiems šio regėjimo istoriškumu, ir istorinius įrodymus [dėl škaplieriaus] laikantiems neįtikinamais. Pagrindinė gautojo regėjimo tiesa yra gyva Karmelio patirtis: Marija, jo Globėja, jį saugo ir laiduoja išliksiant; Marijos malda – galinga pagalba mums siekti amžinojo gyvenimo.

Bažnyčios sakramentalija ir šventas ženklas

1. Pagrindinis institucinės Bažnyčios veiksmas škaplieriaus atžvilgiu – jo patvirtinimas visais amžiais, įskaitant ir naujausias Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos škaplieriaus palaiminimo ir suteikimo apeigas (24). Drauge su dvasine „škaplieriui priskiriamų malonių“ reikšme susiję ir „įsipareigojimai, prisiimami šiuo pamaldumo Švč. Mergelei Marijai ženklu“ (25). „Pamaldumas Dievo Motinai negali apsiriboti vien proginėmis maldomis jos garbei, jis turi tapti „įpročiu“, t. y. nuolatiniu krikščioniškojo gyvenimo būdu, kurį sudaro malda ir vidinis gyvenimas, dažnai priimant sakramentus ir atliekant konkrečius gailestingumo darbus sielai ir kūnui“ (26).

2. Sakramentalijos apibūdinamos kaip šventieji ženklai, todėl priklauso simbolių ir ženklų sričiai. Dabartinėje visuomenėje įprasta sakyti, kad mus ištikusi religinės simbolikos krizė; tuo pat metu mūsų visuomenę gali stipriai veikti pasaulietiniai simboliai. Pavyzdžiui, daugeliui žmonių yra labai iškalbingos tautinės vėliavos. Simboliai yra materialūs daiktai ar vaizdiniai, nurodantys juos pranokstančią reikšmę. Labai dažnai jų prasmingumas ar įtaigumas slypi jų galioje prakalbėti mums įvairiais lygmenimis: jie ne tik perteikia tam tikrą informaciją, bet ir sukelia mums jausmus. Simboliuose galime išskaityti tiek augimą, tiek nuosmukį. Nustoję perteikti savo dvasinę ar teologinę prasmę, religiniai simboliai gali išsigimti į magiją; taip jie sunyksta iki kažko panašaus į neva sėkmę nešantį amuletą.

3.Gyvuosius simbolius reikia nuolat gaivinti. Manome, kad yra keturi simbolio gyvavimo etapai. Simbolis kyla iš pirminės patirties. Mums tai buvo suvokimas, kad Marija globoja karmelitus ir juos galingai užtaria, jog būtų išganyti. Antrasis etapas – dogmos radimosi arba simbolio apmąstymo etapas. Karmelyje škaplierius dažniausiai buvo nusakomas, remiantis Marijos kaip Globėjos, kuri rūpinosi savo broliais, o šie, savo ruožtu, jai tarnavo, samprata. Šiuo apmąstymų laikotarpiu manyta, kad Marijos pagalba siekia toliau nei mūsų mirtis ir kad ji ypač sietina su jos rūpesčiu dėl mūsų išganymo ir greito išvadavimo iš skaistyklos. Trečiasis simbolių gyvavimo etapas pasireiškia praradus ryšį su pirmine patirtimi. Šiuo laikotarpiu simbolio arba nepaisoma, arba į jį žiūrima skeptiškai; o kiti žmonės pasiduoda tam tikram fideizmui, aklai įsikimba į simbolį, neatsižvelgdami į jo kilmę ar prasmę. Pastarasis etapas gali būti labai artimas magijai. Todėl skepticizmo ar fideizmo laikotarpiu dera mąstyti, kaip atkurti simbolio reikšmę. Ketvirtasis etapas yra kiekvienos kartos užduotis. Į škaplierių turime žvelgti iš visos karmelitiškojo dvasingumo perspektyvos ir ypač susiedami jį su esminėmis mariologijos temomis.

4. Ypač taip apmąstydami ir atkurdami škaplieriaus simbolį, privalome apsvarstyti ir priimti tą tikrovę, kad Marija yra mūsų Globėja, kuri rūpinasi mumis kaip Motina ir Sesuo. Mūsų Motina maitina mumyse dieviškąjį gyvenimą ir rodo kelią į Dievą. Mūsų Sesuo drauge su mumis keliauja perkeitimo kelionę, kviesdama mus persiimti jos atsakymu: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Tačiau globa nusako dvikryptį santykį. Marija mumis rūpinasi, o mes, savo ruožtu, esame kviečiami ja sekti ir ją pagerbti ištikimybe jos Sūnui.

Marijos abitas

1. Škaplierius iš esmės yra abitas. Jį priimantys skirtingais lygmenimis yra surenkami į Karmelį ar susiejami su Karmeliu, skirtu tarnauti Dievo Motinai visos Bažnyčios labui (27). Labiau įvertinti šią dovaną galime apmąstę apdarų ir drabužių reikšmę Biblijoje. Mums reikia drabužių apsisaugoti nuo gamtos stichijų (žr. Sir 29, 21); jie yra Dievo palaiminimas (žr. Įst 10, 18; Mt 6, 28–30); visų dieviškųjų atkūrimo pažadų simbolis (žr. Bar 5, 1–4); galiausiai būsime apvilkti nemarumu (žr. 2 Kor 5, 3–4); o tuo tarpu turime apsivilkti nauju žmogumi (žr. Kol 3, 10); iš tiesų, turime apsivilkti Kristumi (žr. Rom 13, 14). Prisiminkime, kad ir mūsų Regula sako, jog turime apsiginkluoti Dievo ginklais (28). Jie yra skirti beveik vien gintis. Vienintelis puolamasis ginklas yra Dievo žodžio kalavijas (žr. Ef 6, 17). Škaplierius laikomas rūbu, primenančiu Kristuje apsivilktą mūsų Krikšto rūbą, mūsų, Marijos Karmelio narių, kilnumą ir nepažeidžiamumą vilkint Dievo šarvus.

2. Norėdami branginti škaplierių, turime atsigręžti į mūsų tradiciją, apsižvalgyti aplinkui ir apsvarstyti jautrius dabarties aspektus ir kultūrinius elementus. Marijos rūbas – plati tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčių dvasingumo tema. Rytuose Marijos šydas ar apsiaustas yra jos globos ženklas; Vakaruose Marijos abitas yra priklausymo jai ženklas. Šv. Kryžiaus Teresės Benediktos (Edithos Stein) įžvalgose susipina abu šie aspektai. Ji kalba apie šventą Dievo Motinos abitą, rudąjį škaplierių, sakydama, kad liepos 16-ąją dėkojame mūsų mylimai Dievo Motinai už tai, kad apvilko mus išganymo drabužiu – regimu savo motiniškosios globos ženklu (29). Šventoji Jėzaus Teresė keletą kartų kalba apie „Marijos abitą“ (30). Ji džiaugiasi, pasakodama apie Mergelės Marijos „paspęstas pinkles“ tėvui Gracijonui, kad galėtų jį apvilkti savo abitu (31). Teresė pastebi, kad Mergelei Marijai įprasta globoti ieškančius jos prieglobsčio (32).

3. Būdama tvirtai įsitikinusi, kad Karmelio abitas priklauso Marijai, šv. Jėzaus Teresė atkreipia dėmesį, kokią konkrečią įtaką tai turi ordino narių gyvenimui, pavyzdžiui: „Visos, kurios vilkime šį abitą, esame pašauktos maldai ir kontempliacijai“ (33), ir nuolankumui (34). Nesunku rasti ir daugiau tokių Karmelio šventųjų bei dvasinių rašytojų nuorodų apie karmelitų abitą (35).

4. Mūsų tradicija atskleidžia tvirčiausią įsitikinimą, kad nei abitas, nei škaplierius patys savaime neturi gelbstinčio poveikio, nebent juos susiejame su Marijos abitu, priskiriančiu mus karmelitiškajai šeimai, ir gyvename, sekdami jos pavyzdžiu. Esminės apmąstytinos tiesos apima Marijos globą, jos užtarimą mūsų mirties valandą ir po jos. Iš mūsų reikia sūniško / dukteriško santykio arba tokio, kuris išreikštų, kad esame jos broliai ir seserys, atsidavę jai tarnaujame jos Sūnaus garbei. Škaplierius yra ženklas, kreipiantis mus į tokį santykį.

5. Šiuolaikiniame kontekste Marija mus moko, kaip klausytis Dievo žodžio Šventajame Rašte ir gyvenime, kaip būti atviriems Dievui ir nenutolti nuo mūsų brolių ir seserų poreikių pasaulyje, kuriame daugialypis skurdas atima orumą. Marija toliau mums rodo moters kelią į Dievą ir lydi mus kaip moteris, esanti Dievo švelnumo ikona, moteris, kuriai teko ištverti daugybę išbandymų, kad įvykdytų jai Dievo duotą pašaukimą (36). Ji – laisvės ir išvadavimo ženklas tiems, kurie būdami engiami šaukiasi Dievo (37). Kalbant apie mus, škaplierius išreiškia mūsų pasitikėjimą Marijos globa. Jis rodo mūsų troškimą liudyti Krikštu gautąją įvaikystę, būti Marijos sūnumis ir dukterimis, broliais ir seserimis, taip pat mūsų siekį būti apvilktiems jos dorybėmis, jos kontempliatyvia dvasia ir jos širdies tyrumu. Taip mes jos aprengti kaip ji mąstome Žodį ir, būdami atsidavę Dievo Karalystės darbams – tiesai ir gyvybei, šventumui ir malonei, teisingumui, meilei ir taikai, – pasirodome esantys jos Sūnaus mokiniai (38).

6. Jei mūsų tradicijoje pagrindinė škaplieriaus reikšmė – būti Marijos apvilktiems jos abitu, turime užtikrinti, kad škaplieriaus įteikimas iš tiesų būtų laikomas aprengimu. Tai reikia nuodugniau apmąstyti. Škaplierius ir patikėjimas 1. 1984 metų Apreiškimo Marijai šventės dieną popiežius Jonas Paulius II, naujai paaukodamas pasaulį Švč. Mergelei Marijai, vartojo žodį „patikėjimas“. Kitomis progomis jis kalbėjo apie priklausymą Marijai, pašventimą, pavedimą, tarnystę jai ir atsidavimą į jos rankas. Šį savęs patikėjimą reikėtų suvokti kaip išskirtinį Marijos Karmelyje ir kaip kvietimą kontempliuoti bei melstis. Nors įteikiant škaplierių pasiaukoti ar save patikėti Marijai gali būti labai naudinga, Karmelyje esama ir daug kitų būdų. Daugelis kalba apie škaplierių evangelizacijos kontekste. Škaplieriaus priėmimas gali būti viršūnė asmenų ir bendruomenių atsivertimo istorijoje. Škaplierius taip pat vertintinas atsižvelgiant į turtingą liaudies pamaldumą, tam pritarė popiežius Paulius VI apaštališkajame paraginime dėl evangelizacijos šiuolaikiniame pasaulyje Evangelii nuntiandi (39) ir tai rekomendavo Lotynų Amerikos vyskupų konferencija Puebloje (1979) (40). Nešiojantieji škaplierių išreiškia nuostatą, kad jiems nepakanka savęs pačių, kad jiems reikia Dievo pagalbos, ir jos jie ieško Marijos užtariami. Per škaplierių jie ateina pas tą, kuri „Bažnyčioje po Kristaus užima aukščiausią ir mums artimiausią vietą“ (41).

Šeimos brangenybė

1. Po šių svarstymų tampa akivaizdu, kad škaplierius yra viena iš Karmelio šeimos brangenybių. Kalbėdami apie škaplierių, turime pabrėžti priklausymą didžiai Karmelio šeimai. Nederėtų žmonėms teikti škaplieriaus išsamiai nepaaiškinus, ką jie priima. Škaplierius yra simbolis, todėl privalu rūpestingai atskleisti jo prasmę. Ypač akcentuotina, kad jį dėvintis žmogus turėtų ne tik laukti Marijos palankumo, bet ir palaikyti santykį su ja. Jei esame aprengti Marijos abitu, norėkime apsirengti ir jos dorybėmis. Škaplierius yra viena iš priemonių, padedančių žmones kreipti į Mariją, taigi ir į jos Sūnų.

III. Pabaiga

1. Šiemet Karmeliui švenčia Škaplieriaus suteikimo jubiliejų, visi mes turime progą dar kartą apmąstyti šią dovaną ir jos reikšmę. Karmelyje yra didelė požiūrių įvairovė, leidžianti gyvuoti skirtingoms mūsų marijiško paveldo išraiškoms. Visiems karmelitams metamas iššūkis – ir jie tam tikrai gaus Šventosios Dvasios dovaną – įkultūrinti Karmelio charizmą bei paveldą. Mūsų brolių, seserų bei pasauliečių karmelitų bendruomenes prašome maldingai ir kūrybingai apmąstyti škaplieriaus dovaną. Pirmiausia turime stengtis susieti škaplierių su mūsų gautu marijiškuoju paveldu ir su kontempliatyvia bei aktyvia tarnyste Bažnyčioje.

2. Marija, mūsų Globėja, Motina ir Sesuo, teapgaubia visus mus savo ypatingos globos apsiaustu, kad jos abitu aprengti būtume nuvesti į šventąjį kalną – mūsų Viešpatį Kristų, kuriam atsidavę gyvename.

2001 m. gegužės mėn. 16 d. Šv. Simono Stoko šventė, Eilsfordas, Anglija

Joseph Chalmers, O. Carm., generalinis prioras

Camilo Maccise, OCD, generalinis vyresnysis

Nuorodos

(23) Žr. Jonas Paulius II. Žinia Karmelio šeimai dėl 2001 metų skyrimo Marijai (2001 metų kovo 25 d.), 1.

(24) Dieviškojo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija, 1996 m. sausio 5 d.

(25) Apeigos, 5.

(26) Jonas Paulius II. Žinia Karmelio šeimai dėl 2001 metų skyrimo Marijai (2001 metų kovo 25 d.), 5.

(27) Plg. ten pat, 5.

(28) Regula, 16

(29) „Apie Karmelio istoriją ir dvasią“, Collected Works (Washington: ICS, 1992), t. 4, p. 1 ir 3.

(30) Steigimų knyga, 28, 30 ir 38; Gyvenimo knyga 36, 6 ir 28. Taip pat žr. Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė. Vienos sielos istorija, Ms A 30v: „Mergelės Marijos abitas“.

(31) Steigimų knyga, 23, 1–8.

(32) Steigimų knyga, 23, 4. Kitur pakartoja šią temą, sakydama, kad mūsų gyvenimas turi derėti su mūsų abitu. „Neturiu kito vaisto, kaip tik pasitikėti nuopelnais Jo Sūnaus ir Mergelės, Jo Motinos, kurios abitą nevertai nešioju aš, taip pat ir jūs. Sekite ja, mąstydamos, kokia didinga yra ši Valdovė ir kaip gera būti jos globojamoms“ (3B1, 3). Citata iš knygos: Šventoji Jėzaus Teresė. Vidinės pilies buveinės. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2014. Žr. Steigimų knyga, 29, 31: „[Mūsų Viešpats] atliko tokį svarbų darbą savo garbingosios Motinos garbei ir šlovei, nes tai yra jos ordinas, ji yra mūsų Valdovė ir Globėja.“

(33) Vidinės pilies buveinės, 5B 1, 2

(34) „Būkime, mano dukros, nors kuo panašios į didžiai nuolankią Švenčiausiąją Mergelę, kurios abitą dėvime“ (KV 13, 3). Citata iš knygos: Šventoji Jėzaus Teresė. Tobulumo kelias. Paštuvos Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas, 2017.

(35) Todėl pal. Titas Brandsma, kuriam, kaip ir daugumai prieš jį gyvenusių karmelitų, nebuvo žinomos istorinės su [Simono Stoko] regėjimu susijusios problemos, kalbėjo apie abitą kaip apie „pamaldumo Marijai ženklą“, tampantį „jos ypatingos globos rūbu“, todėl „žmonės rungtyniavo tarpusavyje, prašydami ordino abito, kad su juo galėtų gyventi ir numirti. Priimdami ordino abitą, jie užsitikrina motinišką Dievo Motinos pagalbą.“ Jo žodžiuose taip pat girdime ataidint šv. Jėzaus Teresės pamokymus, kad turime sekti Marija, iš tiesų ji turi gyventi per mus taip, kad karmelitas taptų antrąja Marija. „Turime pradėti Dievą savyje ir Jį pagimdyti.“ Carmelite Mysticism: Historical Sketches. Edición del 50 Aniversario (Darien: Carmelite Press, 1986), Konferencija 4, „Švč. Mergelės Marijos broliai“, p. 32 ir 34.

(36) Žr. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Marialis cultus, 37.

(37) Žr. Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris Mater, 37.

(38) Žr. Romos Mišiolas. Kristaus Visatos Valdovo šventės prefacija ir Vatikano II Susirinkimo Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 36.

(39) N. 48 – AAS 68 (1976), 37–38. (40) Puebla. Lotynų Amerikos evangelizacija šiandien ir ateityje. Išvados (Washington DC: Katalikų vyskupų konferencija, 1979 – Slough UK: St Paul 1980), nr. 444–469, 910–915, 959–963. (41) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 54.

Pamaldų tvarka

07.30 val. Rytmetinė

8.05 val. Tercija

8.15 val. Šv. Mišios
(Šv. Mišių laikas gali būti keičiamas, kiekvienos dienos šv. Mišių laiką galite rasti skiltyje – Kalendorius)

12.45 val. Dieninė

14.30 val. Nona

17.20 val. Vakarinė 

20.30 val. Naktinė ir Aušrinė

Kalendorius