• Simple Item 5
  • Simple Item 1
  • Simple Item 8
  • Simple Item 2
  • Simple Item 7
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

 „Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, kad iš savo šlovės turtų suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia tapti tvirtais vidiniais žmonėmis.“ (Ef 3, 14. 16)

 Įvadas

Prieš dešimt metų, švenčiant popiežiaus Inocento IV galutinai patvirtintos Karmelio Regulos 750-ties metų jubiliejų, mes parašėme bendrą laišką visai karmelitiškajai šeimai.

Šiuo laišku dar kartą kreipiamės į skirtingas mūsų šeimos šakas, minėdami Gyvenimo Regulą (Formula vitae), kurią Jeruzalės Bažnyčios patriarchas šv. Albertas (1205–1214) parašė eremitams, gyvenusiems ant Karmelio kalno, prie Elijo šaltinio. 800 metų jubiliejų taip pat skiriame visoms skirtingoms mūsų Ordino šeimos šakoms. Iš 1206–1214 metų laikotarpio pasirinkome simbolinius 2007-uosius metus paminėti tradicinei formula vitae, kuri vėliau, padarius kai kuriuos pakeitimus, tapo Ordino Regula. Iš pirmojo mažo tenykščio būrelio gimė įvairovės kupina istorija, atnešusi Bažnyčiai kilniadvasiškumo ir vaisingumo gausą.

Gyvas ištakų atminimas

Visi karmelitai ir karmelitės galime teigti, kad mūsų šaknys yra šventajame Kalne (1). Mes taip pat įsiklausome į šv. Jėzaus Teresės žodžius: „Visada žvelkite į šventųjų pranašų giminę, iš kurios kilome. Kiek daug šventųjų danguje, dėvėjusių šį abitą! Dievo malonės padedamos šventu atkaklumu stenkimės būti kaip jie“ (2).

Brangūs broliai ir seserys, trokštame jus pakviesti šventojo Kalno papėdėje simboliškai jungtis prie to debesies liudytojų, kurie per šiuos aštuonis šimtus metų dvasinio gyvybingumo sėmėsi iš tų pačių šaltinių, idant atgaivintų ištikimos tarnystės ir visiško klusnumo Jėzui Kristui pažadą. Mūsų Regula iš tiesų yra nuostabus naujo gyvenimo šaltinis.

„Paklūstant Jėzui Kristui“

Formula vitae išreiškia ant Karmelio kalno prie Elijo šaltinio eremitais tapusių pirmųjų piligrimų dvasinę patirtį; ji byloja apie Kristaus buvimą ir gyvą susitikimą su Tuo, kuriam mes dovanojame savo gyvenimą artima ir tvirta draugyste. Charizminė Karmelio tapatybė išauga iš kasdien atnaujinamo gyvo ryšio su Juo.

Nuo pat pradžių mūsų Regula ragina gyventi sekant Jėzumi Kristumi; visa kita kyla iš šio teiginio: Kristus yra Regulos, kartu ir viso karmelitiškojo gyvenimo centras. Klausydamiesi Jo balso, kupini džiaugsmo dovanojame vieninteliam mūsų Viešpačiui ir Išganytojui savo laisvę ir gyvenimą, o Jis apsčiai mums tai sugrąžina (Jn 10, 10). Obsequium (sekimas) reiškia klausantį klusnumą; gyvenimą sekant Jėzumi Kristumi: lūpomis ir – svarbiausia – kasdieniu gyvenimu išpažįstant, kad Jėzus Kristus yra Viešpats (plg. Rom 10, 9–18), aiškiai suvokiant, kad tik Jis mus išlaisvina ir pripildo savęs. Jėzaus slėpinys visų laikų vyrams bei moterims atskleidžia gelminę jų būties prasmę.

Atsakas į Kristaus kvietimą neišvengiamai tampa perkeitimo keliu į naują kūrinį, o Jėzus moko mus, kaip matyti ir mylėti kūriniją, – taip, kaip ją regi ir myli Dievas. Be abejonės, šiems tikslams pasiekti reikia didelės drąsos ir atkaklumo, nes kartais kelias būna klaidus ir varginantis. Tačiau daugelio karmelitų, taip pat pranašo Elijo, kuris liko ištikimas Dievui net dykumoje, liudijimas mus drąsina ir ragina kopti į šlovingąjį Kalną. Marija, mūsų tikėjimo motina ir sesuo, nuolatos dvasinėje kelionėje lydėjusi karmelitus, visuomet yra drauge, saugodama mus šiame kelyje, vedančiame pas Viešpatį Jėzų.

„Viduryje…“

12-ajame skyriuje Regula nurodo, kad koplyčia būtų pastatyta viduryje tarp celių; į ją kas rytą visi susirenka švęsti Eucharistijos. Karmelitai išeina iš savo celių ir susitinka eremo viduryje; šis veiksmas simbolizuoja dvasinę kelionę. Būdami bendruomenės nariai, jie išeina iš celės vienumos, kad susiburtų draugėn bendruomeninės veiklos centre. Viduryje tarp celių pastatyta koplyčia parodo, kad Kristus, Viešpats, yra vienintelis tikrasis asmenybės, taip pat ir bendruomenės centras. Tai primena pirmųjų krikščionių bendruomenės gyvenimą (Apd 2, 42; 4, 32), į kurį visuomet buvo žvelgiama kaip į vienuolinio gyvenimo pavyzdį ir modelį.

Kasdienis susibūrimas draugėn yra tarsi kvietimas išeiti iš celės vienumos ir pasitenkinimo savimi pavojaus, kad sutiktume Dievą bendruomenės širdyje. Vieta ir laikas, skirti ieškoti Dievo tyloje ir patirti kontempliatyvią vienumą celėje, neturėtų stabdyti karmelitų ir karmeličių santykio su šalia esančiais žmonėmis. Siekdami autentiškumo, jie turi stengtis sujungti abi tikroves. Kiekvienos religinės patirties vaisius išbando mūsų bendravimo su kitais būdas.

Šv. Teresės Vidinės pilies centre intymiai susitinka Dievas ir žmogus (3). Toks dvasinės kelionės tikslas – pasiekti mūsų pačių esmę, vietą, kurioje gyvena Kristus. Tam reikia įveikti daugelį sunkumų ir pagundų. Todėl Regula taiko biblinį dvasinės kovos ir dvasinių ginklų įvaizdį: pasitelkia skaistumą, minčių šventumą, teisingumą, Dievo ir artimo meilę, tikėjimą, pasitikėjimą Išganytoju ir Dievo Žodį. Regula ir Biblija primena mums, kad ši dvasinė kova vyksta mumyse. Vidine malda, tyla, darbu ir evangeliniu atsižadėjimu išmokstame pažinti tas mūsų gyvenimo sritis, kurioms reikia išgydymo ir sutaikinimo su Viešpačiu (Regula 18, 19, 20, 21).

„Jūs turėsite rinktis kas rytą dalyvauti Mišių šventime“ (Regula 12 sk.)

Eremito diena prasideda kasdieniu Eucharistijos, Viešpaties Paschos atminimo, šventimu. Kitų eremitų regulose beveik nerandame nurodymų rinktis bendrai švęsti Eucharistijos. Pirmieji karmelitai, priešingai, suvokia šio slėpinio reikšmę savo gyvenimui ir tai tęsiasi jau aštuonis šimtus metų: susitikimas ir bendrystė su Kristumi yra jų dvasinio gyvenimo ašis.

Iš visų mums žinomų pavyzdžių galime paminėti šv. Jėzaus Teresę, kuri vienuolyną įsteigtu laikė tik tuomet, kai ten būdavo paaukojamos pirmosios šv. Mišios ir į koplyčios tabernakulį padedamas Švenčiausiasis Sakramentas.

Šv. Marija Magdalena de Paci beveik visas ekstazes patyrė po Komunijos; pal. Titas Brandsma Dachau koncentracijos stovykloje jėgų sėmėsi iš konsekruotos ostijos, kurią slapčia nešiojosi savo akinių dėkle.

Eucharistija yra mūsų maldos centras. Tai nukryžiuoto, tačiau prisikėlusio ir drauge su mumis gyvenančio Kristaus slėpinys, visų tautų eschatologinė šventė, dieviškosios taikos dovana, kuria turime dalytis su visais žmonėmis.

„Mąstyti dieną ir naktį“ (Regula 8 sk.)

Regula mus kviečia į susitikimą su Jėzumi Jo žodyje. Kiekvienas pasilieka savo celėje, kad suteiktų Jam galimybę prabilti į mūsų širdis (Mikalojus Prancūzas, „Ugningoji strėlė“).

Mąstyti Viešpaties teisyną ir budėti maldoje – šie du Lectio divina aspektai – meditacija ir malda – pripildo visą dieną.

Po Biblijos skaitymo eina „gromulavimas“ (ruminatio) ir Žodžio kartojimas, kad pastarasis tvirtai įsišaknytų dvasioje, širdyje ir lūpose, ir pati Šventoji Dvasia leidžia mums ragauti dvasinių dalykų ir dovanoja kontempliacijos dovaną: mes gyvename Žodyje taip, kad Žodis gyventų mumyse. Gyvename Kristuje, bet Kristus per tikėjimą gyvena mumyse (Jn 15, 4. 7; 13, 10; 1 Jn 5, 11–12; Gal 2, 20; 4, 15; Rom 6, 11) (4). Nors kvietenumą, tačiau svarbiausia čia – dvasinė vienuma (5), kurioje gyvena Kristus, Tėvo Žodis. Karmelito gyvenimas yra gyvenimas Kristuje (16 sk.).

Asmeninė ir bendruomeninė malda suteikia mums galimybę klausytis Dievo balso ir išvysti Jo veidą drauge gyvenančiųjų veiduose. Gyventi celės vienumoje, dar labiau – giliausioje sielos gelmėje, reiškia būti ten, kur mūsų širdys plaka Dievo širdies ir balso ritmu.

„Dievo žodis turi vaisingai gyvuoti jūsų lūpose bei širdyse“ (Regula 16 sk.)

Čia randame nuorodą į Šventojo Rašto žodį, iš tikrųjų – į žmoniją atperkančią Viešpaties valią, o labiausiai – į Kristaus, vienintelio Tėvo Žodžio, slėpinį, Žodžio, kuris išgirstamas sielos tyloje, tylos muzikoje ir skambančioje vienumoje (6). Paguoda ir stiprybe tapęs Žodis pranašui Elijui, degusiam uolumu dėl Viešpaties, padėjo įveikti nusiminimą ir neviltį, todėl jis galėjo tarnauti tautai, likti ištikimas Sandorai ir toliau padėti silpniesiems ir prislėgtiesiems.

Šv. Kryžiaus Jonas rašo: „Tėvas ištarė vienintelį Žodį, kuris buvo jo Sūnus, ir nuolatos taria jį amžinoje tyloje; ir tyloje siela jo turi klausytis (7). Dovanodamas mums savąjį Sūnų, vienintelį Tėvo Žodį, – nes kito neturi, – jis iš karto šiuo ŽODŽIU pasakė viską ir daugiau nebeturi ką pasakyti“ (8).

Regula trokšta, kad mes, kaip Marija – mūsų Lectio divina ikona ir ištikima globėja, taptume Žodžio klausytojais: „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Ji visiškai atsidavė Jėzaus tarnystei ir Dievo planui, ištardama žodžius, nusakančius visą jos gyvenimą: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“ (Lk 1, 38).

Šis vienintelis Dievo Žodis kalba ir šiandien mūsų sąžinės gilumoje ir tikėjime, taip pat žmonijos vargų ir įvykių gelmėje.

„Tyloje ir pasitikėjime glūdi jūsų stiprybė“ (Regula 18 sk.)

Mūsų Formula vitae (gyvenimo būdas) susieja silentium su viltimi, kadangi tai reiškia poilsį, ramybę ir tylą; nuostatas, kurios remiasi pasitikinčiu atsidavimu Dievui ir yra susijusios su viltimi. Karmelio Regula įsako laikytis vienumos (5, 7, 8 sk.), kviečia į tylą ir ramybę, vaizduotės ir proto lavinimą šventomis „mintimis“ ir – galime pridurti – šventais vaizdiniais bei simboliais. Visa tai stiprina žmogaus sielą.

Džiaugiamės matydami, kad mūsų laikmečiui reikia šių dvasinių turtų ir kad jais domimasi. Karmelis, stiprinamas savo garbingos senosios tradicijos ir ją liudydamas, gali patenkinti šiuos poreikius ir duoti vaisių. Tereikia drąsiai laikytis kūrybingos savosios charizmos ištikimybės, kad Viešpaties Dvasia nepaliautų veikusi sužeistame ir sergančiame pasaulyje.

Viltis yra Dvasios galybė, paliečianti kiekvieną žmogų bei svarbius istorinius įvykius, vykdydama slėpiningą Dievo planą žmonijoje. Krikščionių pašaukimas – turėti viltį savo ir pasaulio atžvilgiu. Jie vykdo teisingumą tiesoje, niekada nepasiduodami ideologijų, propagandos ar tuščiažodžiavimo spaudimui. Mes siekiame žvelgti į dabartį Dievo žvilgsniu. Dievo žodžio klausymas perkeičia mintis, padeda įžvalgumui ir stiprina asmeninius įsitikinimus. Taip pat tamsiuose gyvenimo etapuose paskutinį žodį taria ne mirtis, bet Dievo malonė ir Prisikėlimo pilnatvė.

„Šio pasaulio kelionėje“

Santykis su Jėzumi Kristumi turi esminę įtaką tiek pašvęstųjų, tiek ir visų tikinčiųjų gyvenimui, todėl norime pabrėžti visuotinį pašaukimą į šventumą. Mūsų karmelitiškoji patirtis, išsiskirianti artimu bendravimu su Dievu, viena vertus, išreiškia karštą Bažnyčios meilę, kita vertus, – nesavanaudišką rūpinimąsi kiekvienu žmogumi. Mūsų šventieji, kaip savo mistinės patirties vaisių, paliko mums šią dvejopą misiją, kuri išplečia širdis ir padaro skelbiamą žodį veiksmingą.

Šv. Jėzaus Teresė yra pasirengusi tūkstantį kartų atiduoti savo gyvybę už vieną vienintelę sielą, ji drąsina savo seseris, stengdamasi uždegti jas siekti gėrio sieloms. Jų gyvenimas Karmelyje yra už Bažnyčią ir žmoniją (9).

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresei, Meilės Mokslo Mokytojai ir misijų globėjai, pašaukimas būti meile Motinos Bažnyčios širdyje tampa vienu iš labiausiai jaudinančių atradimų, ryškiausiu jos šventumo kelyje.

Karmelitiškoji malda yra apaštališka. Tai užuojauta ir paskata dalytis iš bendravimo su Dievu plaukiančiais turtais su kitais žmonėmis, pirmiausia mažaisiais ir vargšais. Dalijant karmelitiškojo dvasingumo dovanas, drauge kuriamas Dievo vaikų pasaulis. Mūsų kontempliacijoje regimas Dievas – tai tas, kuris išgirsta vargšų šauksmą ir juos gina (Ez 2, 23; 3, 7; Ps 113,7f). Šiandieniam pasauliui reikia vilties ir perkeitimo. Semdamiesi stiprybės iš Dvasios, galime prisidėti prie tokio pasaulio kūrimo.

Popiežius Benediktas XVI primena, kad „Dieve ir su Dievu taip pat myliu asmenį, kuris man nepatinka arba kurio nepažįstu. Tą padaryti leidžia tiktai vidinis susitikimas su Dievu, susitikimas, virtęs valios bendryste ir pasiekiantis jausmą. Tada mokausi žiūrėti į kitą ne savo akimis bei jausmais, bet Jėzaus Kristaus matu“ (10).

Taip uolumas dėl Kristaus tampa uolia meile žmonėms, nes Kristus atėjo gelbėti visos nupuolusios žmonijos, neatsižvelgdamas į kultūrą, rasę, kalbą. Kontempliacijos tyloje priimama Jėzaus Dvasia teikia mums ramybę, ragindama neieškoti saugumo ir keliauti pas vilties reikalingus brolius ir seseris.

Paplatink savo palapinės aikštę (Iz 54, 2): broliškumas ( 5, 6, 10, 11, 13 sk.)

Formula vitae kreipiasi į „B. bei kitus eremitus“. Jų susibūrimo draugėn bei laisvo klusnumo vienam broliui, kurį išsirenka savo gyvenimo būdo vadovu, priežastis ir pamatas yra Jėzus Kristus. Tai žvilgsnis į ateitį, įkvėptas praeities, Bažnyčios Tėvų, Jeruzalės Bažnyčios patriarcho, o per juos perteiktas visoms Bažnyčioms, taip pat tiems, kurie „po mūsų ateis“ iki Viešpaties sugrįžimo.

Mes keliaujame ne vieni, bet drauge su broliais ir seserimis ieškome gyvojo Dievo veido. Jie – iškilūs šventieji, šviečiantys Karmelio ir Bažnyčios pavyzdžiai, taip pat ir tie, su kuriais šiandien drauge gyvename, iš bendrystės su jais semdamiesi savosios charizmos jėgų ir džiaugsmo.

Kaip pranašas, būkite apdairūs kelyje (Regula 18 sk.)

Drauge su daugybe mūsų įkvėpimo šaltiniu tapusių praeities liudytojų Šventoji Dvasia ir netolimos praeities dramatiškais žmonijos istorijos momentais pažadindavo didžių pranašų – kankinių asmenybių, iš kurių galime paminėti pal. Titą Brandsmą, kovojusį už spaudos laisvę bei tiesą ir pasipriešinusį rasizmui; šv. Editą Štein, gynusią moters orumą, pasisakiusią už tiesos ieškojimą protu ir skatinusią krikščionybės ir judaizmo bendrystę; taip pat daugelį kitų karmelitų kankinių, misionierių, tikėjimo skelbėjų ir Dievo meilės išpažinėjų. Kontempliatyvus Karmelio gyvenimo būdas visuomet kreipė dalytis sunkius gyvenimo išbandymus kenčiančių brolių ir seserų dalia. Dėl dieviškosios Karmelio tylos savastimi tampa visų laikmečių vyrų ir moterų „džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas“ (Gaudium et spes, 1), kuriant naują, teisingesnį pasaulį.

Pabaiga

Karmelis mus žavi Marijos grožiu ir spindesiu, ji – knyga, kurioje surašyta Regula, nes joje įrašytas Žodis (11). Jėzus Kristus, vienintelis Tėvo Žodis, yra Regula: Jis tobuliausiai įgyvendintas Marijos asmenyje. Būdama Kristaus mokinė, Marija padeda mumyse įsikūnyti dieviškajam Žodžiui. Būtent to troško pal. Švč. Trejybės Elzbieta – kad jos sieloje įsikūnytų Žodis.

Jau ankstyvuosiuose karmelitų raštuose randame įsitikinimą, kad į Marijos gyvenimą reikia žvelgti Regulos šviesoje. Garbingasis Šv. Augustino Mykolas rašo: „Mūsų Regulą (t. y. mūsų gyvenimo būdą) simbolizuoja Marija. Ji yra tarsi antroji dalis, įgalinanti vieną atpažinti kitame“ (12).

Šv. Lizjė Teresė, iš naujo atradusi Evangelijos esmę, drauge atrado ir tiesą, kad Marija yra labiau motina nei karalienė, jos gyvenimas toks pat, kaip ir mūsų, ir būtent todėl ji kreipia mus į Jėzų, į tikėjimą ir tarnystę (13).

Žvelgdami į 800 metų trukusią Karmelio istoriją, norime padėkoti Dievui už viską, kas Jo malone įvyko Bažnyčios gyvenime. Trokštame šlovinti Dievą už visus žinomus ir nežinomus mūsų šeimos šventuosius.

Prisimindami savo šventuosius pirmtakus, meldžiame, kad mus pripildytų meilė ir uolumas Viešpačiui, o mūsų Regula ir toliau įkvėptų visus, kurie stengiasi gyventi pagal gyvą Karmelio tradiciją, klusniai sekdami Jėzų Kristų.

Šis 800 metų jubiliejaus minėjimas mums yra malonės kvietimas džiugiu tikėjimu išgyventi Bažnyčios ir žmonijos dabartį.

Roma, Karmelio Kalno Mergelės Marijos iškilmė

2007 m. liepos 16 d.

Broliškai

O. Carm Generalinis vyresnysis

T. Joseph Chalmers

OCD Generalinis vyresnysis

T. Luis Arostegui Gamboa

Nuorodos

(1) Jean de Cheminot (1337), Speculum Fratrum Ordinis B. Mariae de Monte Carmelo.

(2) Steigimai, 29, 33.

(3) Vidinė pilis, 1, 3.

(4) Jn 15, 4–7; Gal 2, 20.

(5) Šv. Kryžiaus Jonas, Dvasinė giesmė, 1, 6.

(6) Dvasinė giesmė, 14; 15.

(7) Šviesos ir meilės posakiai, 99.

(8) Kopimas į Karmelio kalną, 2 K 22, 3.

(9) Tobulumo kelias, 1, 5; 3, 4. Steigimai, 1, 6; 7.

(10) Benediktas XVI, Deus caritas est, 18.

(11) Šv. Marijos Magdalenos karmeličių vienuolyno Konstitucijos, Florencija, 1981, 22 sk.

(12) De Regula Carmelitarum, in Introductio ad vitam internam et fruitiva praxis vitae mysticae, Romae, 1926, 183.

(13) Paskutiniai pokalbiai, rugpjūčio 20–21 d.

 

Pamaldų tvarka

07.30 val. Rytmetinė

8.05 val. Tercija

8.15 val. Šv. Mišios
(Šv. Mišių laikas gali būti keičiamas, kiekvienos dienos šv. Mišių laiką galite rasti skiltyje – Kalendorius)

12.45 val. Dieninė

14.30 val. Nona

17.20 val. Vakarinė 

20.30 val. Naktinė ir Aušrinė

Kalendorius