• Simple Item 7
  • Simple Item 8
  • Simple Item 1
  • Simple Item 2
  • Simple Item 5
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

Psalmininko jausmai

Psalmininko maldą gyvina daugybė įvairiausių jausmų. Aptarsime tik pagrindinius, esminius garbinimo ir gyriaus, maldavimo ir padėkos psalmėms (piligrimines psalmes pagvildensime vėliau).

Gyrius ir kontempliacija

Jau minėjome, kad pirminis Psalmyno pavadinimas yra Gyriaus knyga, nes net skausmingiausi maldavimai ar prašymas atleisti yra gyrius Dievui. O Jo garbė, pasak Ireniejaus, yra gyvas žmogus. Tik maždaug dvidešimt pslamių yra gyriaus giesmės siaurąja prasme. Jose žmogus gieda Dievui laisvai, ne dėl kokios nors priežasties, ne ko nors melsdamas sau ar žvelgdamas į save. „Dangūs apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą“ (Ps 19, 2) – skelbia psalmininkas. Jo balsas skamba visos kūrinijos simfonijoje: „Tegu tau patinka mano žodžiai ir mano mintys, VIEŠPATIE, mano Uola ir mano Atpirkėjau!“ (Ps 19, 15). Psalmininkas nori į šią giesmę įtraukti ir savo klausytojus: „Garbinkite VIEŠPATĮ jūs, dangiškieji, duokite VIEŠPAČIUI šlovę! Duokite VIEŠPAČIUI jo vardo garbę, šlovinkite didžiai šventą VIEŠPATĮ!“ (Ps 29, 1–2).

 Kūrinija yra Dievo didybės, spindinčios danguose ir žemėje, veidrodis. Ta didybė trykšta versmėmis, liejasi upėmis, ošia medžių lapija, regima paukščių skrydyje, laiko bėgsme, gyvenimo saulėtekyje ir saulėlydyje. Todėl nuostabos ir dėkingumo apimtas psalmininkas sušunka: „VIEŠPATIE, mano Dieve, esi be galo didis!“ (Ps 104, 1). 111 psalmėje jis netgi išvardija visus gyrius abėcėlės tvarka – nuo alfos iki tau, išskaičiuoja visus Dievo nuopelnus, Jo gerumo darbus. Jis dažnai kviečia garbinti Dievą vien todėl, kad „VIEŠPATS yra geras, – jo meilė amžina ir jo ištikimybė tveria per kartų kartas“ (plg. Ps 100, 5). Psalmininkas garbina Dievą, nes: „Kaip tėvas gailisi vaikų, taip VIEŠPATS gailisi jo pagarbiai bijančiųjų“ (Ps 103, 13). Be to, „Jis pakelia silpną žmogų iš dulkių, ištraukia elgetą iš šiukšlyno“ (Ps 113, 7).

Išgyvenusieji Babilono tremtį suvargę ir nuskurę negali patikėti savo akimis: „Kai VIEŠPATS parvedė Ziono tremtinius, mes buvome lyg sapne“ (Ps 126, 1). Ir vis dėlto tai tiesa – jie pratrūksta juoku, gėla virsta giesme: „Iš tikrųjų VIEŠPATS mums padarė didžių dalykų, – kokie mes buvome laimingi!“ (Ps 126, 3). Šie žodžiai šiek tiek primena kur kas stipresnius Magnificat giesmės žodžius, sklindančius iš krikščionio lūpų. Kaip ir tie, kuriais psalmininkas, apimtas dėkingumo, sušunka: „[Jis] mus atsiminė, kai buvome pažeminti, nes jo ištikima meilė amžina“ (Ps 136, 23). Kitoje vietoje patenkintas jis sako: „To jis nepadarė jokiai kitai tautai“ (Ps 147, 20). 8 psalmė išsiskiria iš visų kitų. Joje psalmininkas klausia savęs, kas yra žmogus žvelgiant iš dangaus aukštybių, kad Dievas jį atmena, ir tuoj pat šūkteli: „Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save ir apvainikavai jį garbe ir didybe“ (Ps 8, 6).

Psalmininkas apgieda kūrinijos tikrovę (plg. Ps 8 ir Ps 104) ir – svarbiausia – atpirkimą (plg. Ps 103 ir 105). Tačiau jo gyrius niekada nėra perdėtas ar vergiškas. Dievo vardas neabejotinai yra didingas, bet psalmininkas jaučiasi laimingas, nes ir jis pats yra Dievo didybės dalininkas, galintis Jį garbinti. Jis tuo įsitikinęs, tai matyti bent iš kelių jo šūksnių: „VIEŠPATIE, kaip gera šlovinti tave, giedoti šlovės giesmes tavo vardui, Aukščiausiasis“ (Ps 92, 2); „Didis yra VIEŠPATS ir vertas didžios šlovės, – jo didybė yra nesuvokiama“ (Ps 145, 3). Todėl psalmininkas kiekvieną gyvą būtybę kviečia šlovinti Viešpatį (plg. Ps 150, 5).

Maldavimas

Visiškai kitokios nei gyriaus psalmės, išreiškiančios nė truputėlio nesavanaudišką maldą, yra psalmės, kuriomis kančių prislėgtas žmogus šaukiasi pagalbos. Galime sakyti, kad psalmės mus veda nuo visiško „nesavanaudiškumo“, arba „dovanojimosi“, iki gryno „suinteresuotumo“, arba „savanaudiškumo“. Pirmosios išreiškia didžiausią ir kilniausią visos religijos reikmę, dulkės reikmę garbinti Tą, kuris visa pranoksta, o maldavimo, arba raudos, psalmės neabejotinai yra pačios žmogiškiausios, labiausiai derančios su žmogaus būviu žemėje, jo neišvengiamai patiriamais skausmu ir kančia (plg. Pr 3, 16–19). Tai akivaizdu, nes pastarosios psalmės sudaro beveik trečdalį psalmyno. Jų yra 45, tarp jų ir asmeninės, ir viešos raudos. Vis dėlto sakyti, kad vienų psalmių malda yra tobulesnė nei kitų, yra labai santykinis dalykas, nes visos psalmės yra Dievo žodis. Žmogus tegul neužmiršta, kad pats Jėzus Viešpaties maldoje liepia prašyti kasdienės duonos ir apsaugoti nuo pagundų, prieš tai ką tik šaukusis, kad ateitų Jo Karalystė (plg. Mt 6, 11–13).

Šios psalmės gimė tautai ir paskiram žmogui patiriant didelę grėsmę ir pavojų. Todėl vis išnyra klausimas: „Viešpatie, kodėl?“ ir vis nuskamba žodžiai, panašūs į priekaištus Dievui ar net Jam metamus kaltinimus. Tačiau psalmininkas nepraranda pasitikėjimo. Ji primena praeitį, kai Dievas gelbėdamas įsikišo: „Tavimi mūsų protėviai rėmėsi, – jie pasitikėjo, ir tu juos gelbėjai“ (Ps 22, 5). Skendinčiai dabartiniame liūdesyje tautai priešais akis iškyla praeitis, kai ji buvo išgelbėta, ir tai suteikia prasmę netgi skausmui. Prisimenama tokia praeitis, kaip, pavyzdžiui, išėjimas. Joje Izraelis atpažįsta, kad Dievas dalyvauja jo istorijoje.

Štai kodėl netgi jei psalmių maldavimo šūksniai kyla iš itin ilgai besitęsiančio smarkaus skausmo, jie niekada nereiškia nevilties. Psalmininkas ir toliau pasitiki, nepaisant kad savo padėtį nusako išpūstais vaizdiniais ir aštriais žodžiais (plg. Ps 22, 13–19). Netgi 88 psalmė, kuri, regis, neleidžia įsiskverbti jokiam vilties spinduliui ir kuri pasibaigia siaubingais žodžiais: „Tu padarei, kad manęs vengia draugas ir kaimynas, – kur tik esu aš, ten visuomet tamsu“ (Ps 88, 18), iš pat pradžių atskleidžia, kad nors psalmininkas ir lieja savo neviltį, maldoje jis visada gręžiasi į Tą, kurį vadina Viešpačiu Dievu, mano Gelbėtoju (plg. Ps 88, 2).

Psalmininkas Viešpaties pagalbos šaukiasi dėl įvairių priežasčių: ligos (plg. Ps 6, 22, 38, 39, 88, 102), šmeižto (plg. Ps 5, 7, 12, 26, 27, 35, 59, 69, 109, 120), tremties (plg. Ps 42–43, 79, 80, 126, 137), persekiojimo (plg. Ps 10, 13, 54, 55, 56, 64, 70, 86, 140, 142, 143), gundymo (plg. Ps 73, 141), nuodėmės (plg. Ps 32, 51, 130).

Atleidimo reikmė

Vargu ar reikia sakyti, kad nuodėmė, kaip ir skausmas, yra bendroji žmonių patirtis. Tik paprotys prašyti atleidimo galbūt tapo kur kas retesnis, tad psalmininkai iš savo didelės patirties gali mus šio to šiuo klausimu pamokyti. Jie mus gali paskatinti išpažinti savo kaltes, o išpažinimas leidžia pajausti tikrąją laisvę ir netgi išgyti. Pats psalmininkas patiria šį palaiminimą: „Laimingas, kam nusižengimas atleistas, kuriam nuodėmė dovanota“ (Ps 32, 1).

Kaltės jausmas smarkiai prislegia. Įvairūs gynybiniai mechanizmai skatina jo vengti, netgi atsikratyti mąstant, koks elgesys yra priimtinas. Tokia vargana elgsena nesuteikia tikros ramybės, tik mus kreipia nuolat bėgti perdėto veiklumo link ar nerti į sumaištį keliantį triukšmą. Psalmininkas, tikėjęs, kad pats pajėgs nuslopinti vidinį šurmulį, pripažįsta tai buvus iliuziją: „Kol aš neišpažinau {nuodėmės}, mano kaulai dilo nuo mano nuolatinių dejonių“ (Ps 32, 3).Tuščiai jis ieškojo ramybės bėgdamas nuo savęs ir savo atsakomybės: „Juk dieną ir naktį mane slėgė tavo ranka, – man jėgos išseko kaip nuo vasaros karščių“ (Ps 32, 4), – mąsto jis dabar naujai atradęs Dievą. Tomis valandomis jis tikriausiai galvojo, kad Dievas yra grėsmingas, o dabar jaučiasi išvaduotas ir ryžtingai skelbia: „Tada išpažinau tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės. Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus VIEŠPAČIUI“, – ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę“ (Ps 32, 5).

Be to, prisimindamas skausmingą ir žlugdantį savo mėginimą slėptis už nepatikimų tariamo saugumo skydų, jis nori kiekvieną pamokyti, kad daug geriau prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Visiems patekusiems į panašią situaciją kaip jis, sumišusiems ir kovojantiems su savimi jau daug laiko psalmininkas duoda įtikinamą patarimą: „Nebūk kaip arklys ar mulas, neturintis proto, kurio narsas tramdomas žąslais ir kamanomis, nes kitaip jis tau nepaklus“ (Ps 32, 9). Kalbama apie pasitikėjimą Viešpačiu. Jis žino savo vaikų silpnumą ir jų kaltes, jiems dar nespėjus nusikalsti (plg. Ps 139, 4). Užuot gaišus vingiuotame bergždžių išsisukinėjimų kelyje, geriau žengti tiesiu keliu, kuriame sutiksime save ir kuriuo nukeliausime į Dievo glėbį.

Kažin ar kam nors pavyktų parašyti nuostabesnę maldą, kuria prašoma atleisti, nei De profundis (plg. Ps 130) ir Miserere maldos (plg. Ps 51). Ar kas nors kitas gebėtų taip gerai nusakyti ramybę, gimstančią patyrus atleidimą? Atgailautojas sako: „Jei tu, VIEŠPATIE, paisysi nuodėmių, – Viešpatie, kas išliks gyvas? Bet tu turi galybę atleisti, kad tavęs pagarbiai bijotume. Nekantriai laukiu VIEŠPATIES pagalbos ir jo žodžiu pasitikiu. Laukiu VIEŠPATIES nekantriau, negu sargybiniai laukia aušros“ (Ps 130, 3–6). Drebėdamas, kad Viešpats rūstauja dėl jo kalčių, psalmininkas Jį maldauja: „VIEŠPATIE, nesmerk manęs įniršęs, nebausk manęs pykdamas“ (Ps 6, 2). Drauge jis žino, kad gali kreiptis į jį mylintį Dievą, ir šaukiasi Jo meilingumo: „Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, iš savo begalinio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus“ (Ps 51, 3).

Visa Miserere psalmė mus moko melsti Dievą dėl savo kalčių, kad ir kokios jos būtų. Būtent išgelbėjimo iš nuodėmių akimirką atgailautojas tampa apaštalu, trokštančiu su kitais dalyts savo patirtimi. Nusidėjėlis žada Viešpačiui: „Mokysiu nedorėlius tavo kelių, ir nusidėjėliai sugrįš pas tave“ (Ps 51, 15). Tie, kuriems atleistos nuodėmės, kaip Marija Magdalena, tampa apaštalū apaštalais (plg. Jn 20, 11–18). Besimeldžiantis atgailautojas irgi tampa išganymo nešėju. Nes silpnumas yra stiprybė triumfuojant Kristaus galybei (plg. 2 Kor 12, 9). Netgi nuodėmė tampa išganymo proga, jei ji pripažįstama ir išpažįstama Dievui.

Psalmininkas nėra naivuolis, nepaisantis aplinkybių, gaubiančių jo kaltę: žino, kad gimė su kalte ir nuodėme (plg. Ps 51, 7). Bet jis nesislepia už šio žinojimo, pripažįsta savo atsakomybę: „Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu, ir mano nuodėmė nuolat man prieš akis. Tau nusidėjau – tiktai tau – ir padariau, kas pikta tavo akyse. Esi tad teisus, kai mane kaltini, ir teisingas, kai savo teisme mane pasmerki“ (Ps 51, 5–6). Negana to, psalmininkas žinodamas, kad jo sąžinė gali būti sugrubus, prašo Viešpatį: „Apvalyk mane nuo kalčių, kurių nejaučiu!“ (Ps 19, 13).

Tokios psalmės kaip Miserere yra tikra kasdienė malda prieš niaurų ir klaidinantį fatalizmą. Pasak Karolio de Fuko (Charles de Foucauld), 51 psalmė panašiai byloja apie mūsų kaltes, nuodėmes, varganumą ir meldžia visko, ko mums reikia, malonės ir Šventosios Dvasios. Ji išreiškia mūsų siekius ir pamažėl mus ištraukia iš mūsų varganumo glūdumos į Dievo gyrių. Karolis de Fuko skatina kuo dažniau kalbėti šią psalmę.

Pamaldų tvarka

07.30 val. Rytmetinė

8.05 val. Tercija

8.15 val. Šv. Mišios
(Šv. Mišių laikas gali būti keičiamas, kiekvienos dienos šv. Mišių laiką galite rasti skiltyje – Kalendorius)

12.45 val. Dieninė

14.30 val. Nona

17.20 val. Vakarinė 

20.30 val. Naktinė ir Aušrinė

Kalendorius