Didžioji Teresė

Šv. Jėzaus Teresė žinoma kaip didi šventoji, Bažnyčios Mokytoja, palikusi mums neįkainojamos vertės raštus. Ji yra maldos mokytoja, išgyvenusi įvairių mistinių patirčių, taip pat basųjų karmeličių ir basųjų karmelitų bendruomenių steigėja. Kartais ji taip ir vadinama – Didžioji Teresė. Suteikdamas šv. Teresei Bažnyčios Mokytojos titulą, popiežius Paulius VI sakė: „Šv. Teresė gebėjo taip meistriškai perteikti maldos slėpinius, jog nusipelnė būti tarp pačių iškiliausių dvasinio gyvenimo mokytojų.“ Tačiau tiek ją pažinojusių amžininkų pasakojimuose, tiek pačios šv. Teresės raštuose šią didžią šventąją išvystame ne tik kaip Dievo malonės užlietą mistikę, bet ir kaip labai seserišką, bičiulišką ir šiltą žmogų, kupiną humoro jausmo ir sveikos nuovokos.

 

 Maldos vaisiai

Meilė Dievui, uoli malda, ypatingos mistinės patirtys šv. Jėzaus Teresės neatskyrė nuo kasdienybės, veikiau priešingai – padėjo jai daug aiškiau įžvelgti ją supančią tikrovę, pripildė ją atjautos ir meilės ne tik Katalikų Bažnyčiai, nusidėjėliams, bet ir šalia esantiems žmonėms. Todėl mokydama maldos Teresė visuomet pabrėš, kad tikra malda ne skatina užsidaryti, atsiriboti, įsivaizduojant, kad taip labiau atsiduodame Dievui, o veda mus į konkrečiais darbais pasireiškiančią meilę artimui. Melsdamiesi tampame rūpestingi ir dėmesingi ne tik Dievui, bet ir artimui. „Norėčiau tik tokios maldos, kuri man padėtų augti dorybėmis“, – rašo šv. Teresė tėvui Grasijanui (Gracián). Vadinasi, tikra malda šaknijasi, pražysta ir duoda vaisių realiame, konkrečiame gyvenime.

Silpnume pasireiškianti galybė

Šios tiesos šviesoje galima kalbėti ir apie vieną iš šv. Teresės gyvenimo bei mokymo aspektų, būtent jos (ir mūsų) santykį su liga. Žvelgdami į šventosios gyvenimą stebimės, kad nuo pat jaunystės iki mirties Teresę varginusios ligos nesukliudė jai nuveikti didžių darbų. Ji mums paliko savo raštus apie maldą, daug laiškų. Visoje Ispanijoje Teresė nepailsdama steigė basųjų karmeličių vienuolynus, rūpinosi įsteigtų bendruomenių dvasiniais ir finansiniais reikalais. Ne vienas jos vietoje būtų net nepajudėjęs iš savo celės ir laukęs mirties, tačiau Teresė elgėsi taip, tarsi būtų sveika. Kaip tai paaiškinti? Galbūt vienas iš atsakymų slypi šv. Pauliaus žodžiuose: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Ji apkabino Kristaus kryžių ir keliavo drauge su Juo: „Keliaukime drauge, Viešpatie; kur eisi Tu, turiu eiti ir aš; ką pereisi Tu, turiu pereiti ir aš“ (KV 26, 6). Nors mus skiria keletas šimtmečių, be jokios abejonės, šv. Teresės gyvenimo patirtis ir įžvalgos mums gali suteikti daugiau šviesos, drąsos bei pasitikėjimo Dievu ištikus ligai ir įvairiems sunkumams.

Sveikata kaip dovana

Šv. Teresė brangino sveikatą, ja rūpinosi ir Viešpatį jos meldė sau ir kitiems. „Paveskime vyresniąją Dievui, nes ji serga“, – rašo ji viename laiške. „Žiūrėkite, man reikia maldų, kad galėčiau keliauti tokiais keliais, būdama tokios silpnos sveikatos, nors karščiavimas ir nepasikartojo.“ „Melsiu, kad ligoniui ir jums, mano dukra, Dievas duotų sveikatos.“ Arba: „Labai pasiguodžiau, sužinojusi, kad esate sveika; tesuteikia Viešpats jums sveikatos, kaip Jį meldžiu.“ Sužinojusi, kad tėvo Grasijano sveikata gera, džiaugiasi šia Dievo gerumo dovana, nes kad jis būtų sveikas, reikia ne tik jam pačiam, bet ir daugeliui brolių bei seserų. „Tebūna pagarbintas Dievas, kad Jums suteikia tiek sveikatos“, – rašo Teresė jam, žinodama, kad „būdami sveiki, lengvai galėsime ištverti ir įvairiausius išbandymus bei sunkumus“ (S 24, 8).

Sveikatos tema laiškuose

Apie ligas ir sveikatą šv. Jėzaus Teresė kalba kone visuose savo raštuose. Moko ją tausoti, tačiau drauge ir budėti, kad rūpinimasis sveikata netaptų vieninteliu ir svarbiausiu mūsų rūpesčiu. Teresės rūpinimasis kitų sveikata labiausiai atsispindi jos laiškuose. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad ji galėjo parašyti net iki 25 tūkstančių laiškų, nors jų išliko nedaug, tik apie penkis šimtus. Apie ligą ir sveikatą užsimenama bene kiekviename laiške. Kaip ir mes, pradėdama laišką ar atsisveikindama šv. Teresė tiesiog paprastai klausia: „Kaip Jūs jaučiatės?“ Jai rūpi kitas žmogus ir jo gyvenimas. Ji nepamiršta svarbių detalių. Bet neretai Teresė nesitenkina vien trumpais klausimais ar pastebėjimais apie sveikatą, ji išplečia šią temą, pavyzdžiui: „Girdėjau, kad pašlijo Jūsų sveikata...“ Ji sielojasi ir rūpinasi, net švelniai bara, jei negauna atsakymo: „Iš meilės skubiai parašykite man apie savo sveikatą“, – laiške prašo sesers Šv. Juozapo Marijos. Donjai Luisai de la Serdai (doña Luisa de la Cerda) priekaištauja, kad ši taip vangiai rašo apie savo sveikatą. Laiškuose Teresė taip pat pataria, kaip elgtis kūnui negaluojant ar sutrikus psichikai. Seseriai Krikštytojo Marijai ji rašo: „Dėl Dievo meilės, pasveikite, stenkitės gerai valgyti, nebūkite viena ir apie nieką nemąstykite.“ Pati kentėdama fizinį skausmą, Teresė gebėjo atjausti kito žmogaus negalias. Donui Sančui Davilai (don Sancho Dávila) ji rašo apgailestaujanti dėl... dantų skausmo, kurį šiam tenka kentėti, mat ji iš patirties žino, koks geliantis šis skausmas. Jei pakenktas kuris vienas dantis, skausmas toks, kad, rodos, pakenkti visi. Teresė pasidalija savo patirtimi, sakydama, kad jos atveju nebuvo kitos išeities, tik išrauti dantį. Pernelyg daug dirbančiam tėvui Grasijanui ji rašo: „Žiūrėkite, kokią žalą patirtų daugybė sielų dėl jūsų prastos sveikatos, [todėl], dėl Dievo meilės, rūpinkitės ja.“ Seseriai Šv. Juozapo Marijai: „Labiau norėčiau žinoti, kad esate sveika.“ „Nuliūdau dėl Jūsų negalios... Praneškite man, kokia Jūsų sveikata. Tesuteikia ją Viešpats Jums ir šioms mano dukterims, kaip aš to trokštu.“ Laiškuose Teresė pasakoja ir apie savo sveikatą: „Nedaug teturiu sveikatos, o būdama Įsikūnijimo vienuolyne... [jos turiu] dar mažiau.“ „Jaučiuosi ne blogiau nei įprastai, matau, kad šiomis dienomis netgi esu sveikesnė.“ „Esu sveikesnė būdama Tolede negu Valjadolide.“ „Manau, kad keturiasdešimt metų neturėjau tokios sveikatos [kaip dabar].“ Būdama Tolede Teresė rašo savo broliui Lorensui (Lorenzo de Cepeda): „Šią žiemą jaučiausi daug geriau, nes šio krašto klimatas yra puikus.“ „Buvo tiek daug laiškų ir reikalų, kad rašiau iki antros valandos [nakties]“, – vėl guodžiasi broliui Lorensui. Teresė iš tiesų pervargo, nes iki išnaktų rašiusi anksti rytą jau turėjo dalyvauti maldose drauge su seserimis. Tačiau ji nepamiršta ir pajuokauti, girdi, šį kartą toks pervargimas galbūt net išeis į naudą, mat gydytojas uždraudė rašyti laiškus ilgiau nei iki vidurnakčio ir nurodė, užuot rašius pačiai, kartais pasikviesti į pagalbą kitą seserį ir jai diktuoti. Šv. Jėzaus Teresė buvo savo brolio Lorenso dvasinė palydėtoja. Yra išlikę šešiolika jam rašytų laiškų, kuriuose randame ne tik dvasinių, bet ir labai praktiškų patarimų: neperlenkti lazdos apsimarinant, miegoti ne trumpiau kaip šešias valandas, nes poilsis labai svarbus ne tik fizinei, bet ir dvasinei sveikatai. Laiškuose ji moko brolį elgtis išmintingai, priešingu atveju, trokšdamas padaryti ką nors gero dėl Dievo, jis tik nualins savo sveikatą. „Dievas labiau nori Jūsų sveikatos, o ne atgailos ir kad paklustumėte. Prisiminkite Saulių (plg. 1 Sam 15, 22) ir kitaip nesielkite.“ Tėvą Grasijaną Teresė ne kartą įspėja, kad tiek daug dirbant svarbu nepakenkti savo sveikatai ir būtina skirti laiko poilsiui. Teresė ragina saugoti sveikatą. Vis dėlto ji pabrėžia, kad galiausiai ir sveikata, ir liga mums ateina iš Viešpaties. Broliui Lorensui ji rašo: „Kuomet Viešpats mato, kad mums bus naudingiau, duoda sveikatą, o jei ne – [atsiunčia] ligą.“ Už viską turime Jam dėkoti, nes mes niekuomet nežinome, kas mums yra geriau.

Išlaikyti pusiausvyrą

Besąlygiškas pasitikėjimas ir atsidavimas Viešpačiui yra raktas siekiant geriau suprasti šv. Jėzaus Teresės laisvę ir atsižadėjimą sveikatos atžvilgiu. „Gyvenimo knygos“ 13 skyriuje Teresė pasakoja, kaip jai pavyko išsilaisvinti iš perdėto rūpinimosi savo sveikata: „Mano troškimai visada buvo dideli, tačiau elgdavausi kaip ką tik sakiau: meldžiausi, bet ir gyvenau savo malonumui. Kadangi esu labai ligota, kol nepasiryžau nepaisyti kūno nei sveikatos, visą laiką buvau suvaržyta ir nieko nepajėgiau. Ir dabar mažai tedarau, tačiau Dievui panorus supratau šią demono klastą ir kai šis man primindavo, kad prarasiu sveikatą, sakydavau: „Mažai svarbu, kad mirsiu“, o kai [primindavo] poilsį: „Nusipelniau ne poilsio, bet kryžiaus“, ir kituose dalykuose taip pat. Aiškiai pamačiau, kad daugeliu atvejų (nors esu iš tiesų sunkiai pasiligojusi) taip gundė demonas ar mano pačios vangumas – kai lioviausi būti tokia apdairi ir lepi, turiu daug daugiau sveikatos“ (G 13, 6. 7).

Teresės ligos

Apie sveikatą, ligas, atgailą ir dorybes šv. Teresė kalba iš savo patirties. Ji nepateikia kažkur perskaitytos ar išgirstos teorijos. Į mus prabyla ta, kuri, kaip pati sako, visą gyvenimą buvo „labai pasiligojusi“ (G 13, 7). Daugelis iš mūsų net nežino, kas slypi už šių žodžių, kokiomis ligomis sirgo Teresė. Remdamiesi įvairiais tyrinėjimais ir pačios Jėzaus Teresės pasakojimais, jos biografai išvardija tokius Teresės negalavimus: ji dažnai karščiuodavo, alpdavo, kentė didelį fizinį ir psichinį išsekimą, kone trejus metus buvo paralyžiuota (kai kurie mano, kad paralyžių sukėlė bruceliozė), 20 metų ją vargino dažnas ar net kasdienis pykinimas ir vėmimas, galvoje smarkiai ūždavo, kankino silpnumas, dažnai negaluodavo širdis, teko kęsti peršalimą, nugaros ir šono sopulius, gerklės perštėjimą, dantų maudimą, skrandžio, inkstų ligas, regėjimo sutrikimus, dėl blogos dantų būklės įsimetusį burnos gleivinės uždegimą, sąnarių skausmus ir galiausiai ligą, nuo kurios ji mirė – gimdos kaklelio vėžį.

Jos pačios pasakojimas

Pradėdama „Gyvenimo knygą“ šv. Jėzaus Teresė papasakoja apie savo motiną, kuri visą gyvenimą labai sirgo ir jauna mirė (plg. G 1, 2). Toliau kalba apie savo paauglystę, gyvenimą Maloningosios Mergelės Marijos seserų augustinių pensione, kurį turėjo palikti dėl ligos ir grįžti į tėvo namus (G 3, 3). Tuo metu „prasidėjo man smarkūs karščiavimai, dideli alpuliai – mano sveikata visada buvo silpna“, – rašo Teresė (G 3, 7). Kaip tik tuo laikotarpiu Teresė apsisprendė įstoti į Įsikūnijimo vienuolyną. „Gyvensenos ir maisto pakeitimas pakenkė mano sveikatai. Ėmė dažnėti alpuliai ir taip smarkiai negaluoti širdis, kad tai matant kiekvieną apimdavo baimė, o kur dar gausybė kitų kartu užgriuvusių ligų. Tad pirmuosius metus praleidau labai nesveikuodama . Sirgau labai sunkiai ir visą laiką būdavau beveik be sąmonės, o kartais ir visai jos netekdavau“, – pasakoja Teresė „Gyvenimo knygoje“ (G 4, 5). Teresės tėvas nusprendė nuvežti dukterį į Besedasą, pas vieną garsią žolininkę. Tačiau besigydant būklė tik blogėjo: „Po dviejų mėnesių vaistai beveik mane pribaigė, o širdies negalavimas, kurio atvykau gydyti, labai stipriai pasunkėjo . Mane visai apleido jėgos . Su šitokiu laimėjimu tėvas parsivežė mane atgal. Ten vėl apžiūrėjo mane gydytojai ir visi pripažino beviltiška, ir dar pasakė, kad, be visų šių ligų, sergu džiova“ (G 5, 7. 8). Situacija tapo dar pavojingesnė, kuomet vieną naktį ją ištiko staigus priepuolis, po kurio keturias dienas išgulėjo be sąmonės. Artimieji ją jau laikė mirusia ir nedaug trūko, kad palaidotų. „Po tų keturių priepuolio dienų likau tokios būklės, kad tik Viešpats žino, kokią nepakeliamą kankynę išgyvenau: liežuvis – visas sukandžiotas, gerklė [ne ką geresnė], nes nieko neprarydavau, o aš – taip nusilpusi, kad dusau ir net vandens nepajėgiau nuryti, man atrodė, kad esu visa išnarstyta, galvoje – didžiausias sąmyšis, visa sutraukta mėšlungio, suriesta į kamuoliuką . Negalėdavo manęs nė paliesti, nes viskas taip skaudėjo, jog nepejėgiau pakęsti jokio prisilietimo. Judindavo mane suėmusios paklodę, viena už vieno galo, o kita – už kito“ (G 6, 1). Po daugelio metų, rašydama „Gyvenimo knygą“, jau beveik penkiasdešimties sulaukusi Jėzaus Teresė, prisiminusi, ką teko ištverti jaunystėje, papasakoja ir apie visą gyvenimą ją lydinčius negalavimus, ligas, „kurių pasveikusi iš anos sunkiosios visą laiką turėjau ir iki šios dienos tebeturiu labai rimtų, tik paskutiniu metu jos nėra tokios smarkios, nors nepraeina daugybė įvairių [negalavimų]. Ypač vėmimas: dvidešimt metų prasidėdavo man rytą ir neleisdavo valgyti iki pat vidurdienio, o kartais ir ilgiau. Vėliau, kai ėmiau dažniau eiti Komunijos, ištinka mane vakare, prieš atsigulant, ir būna daug skausmingesnis, nes turiu jį sau sukelti plunksna ar kaip kitaip, o jei to nepadarau, paskui bloguoju daug labiau. Regis, apskritai beveik niekada nebūnu be daugybės skausmų, kartais jie – labai smarkūs, ypač širdies, nors anksčiau mane nuolat spausdavęs blogumas dabar pasireiškia su didelėmis pertraukomis. Nuo sunkaus paralyžiaus ir kitų mane taip dažnai ištikdavusių ligų su karščiavimais aštuoneri metai esu pasveikusi. Tokie negalavimai jau tiek mažai man terūpi, kad dažnai jais džiaugiuosi pagalvojusi: gal Viešpats tą kam nors panaudoja“ (G 7, 11). „Gyvenimo knygos“ pabaigoje Jėzaus Teresė rašo, kad gyvenime yra ištvėrusi sunkiausius ir, anot gydytojų, didžiausius, kokie tik šiame pasaulyje gali ištikti, skausmus (plg. G 32, 2).

Pamokymai seserims

Šios patirties apšviesta šv. Jėzaus Teresė ragins savo seseris išlaikyti sveiką pusiausvyrą tarp askezės ir rūpinimosi savo sveikata. Ji matė, kad kartais jos dukterys metasi į kraštutinumus. „Tobulumo kelyje“ Teresė rašė: „Pirmiausia, ko turime siekti – tai atsikratyti meilės šiam kūnui, nes kai kurios iš prigimties taip mėgstame patogumus, kad turime nemažai ką nuveikti, ir, stebėtina, taip branginame savo sveikatą, kad prarandam ramybę, ypač vienuolės, ir netgi ne tik jos. Regis, kad kai kurios vienuolės atėjome į vienuolyną, ne ko kito, kaip tik išvengti mirties. Kiekviena stengiasi kaip sugeba“ (KV 10, 5). „Jei demonas imsis mus įbauginti esą pašlis sveikata, niekada nieko nepadarysime“ (KV 10, 8). „[Bijodamos pakenkti sveikatai jos] nesilaiko kai kurių, labai mažų Regulos reikalavimų – tokių kaip tyla, kuri mums nepakenks, – ir dar nesuskubome įsivaizduoti, kad mums skauda galvą, o jau nebeiname į chorą – kas irgi mūsų nenužudytų – vieną dieną dėl to, kad skaudėjo [anksčiau], kitą dieną dėl to, kad skaudėjo [šiandien], o kitas tris – tam, kad neskaudėtų“ (KE 15, 4). Tačiau Jėzaus Teresė taip pat žino, jog galima įpulti ir į kitą kraštutinumą, todėl įspėja seseris, kad trokšdamos gyventi vienybėje su Dievu, patirdamos Jo malones maldoje ir dėl to trokšdamos pernelyg griežtai atgailauti, jos gali patekti į demono pinkles: jis gundo žmogų besaikėmis atgailomis, kad atimtų jam sveikatą; jam tai yra labai svarbu (plg. KV 19, 9). Demonas kartais sukelia troškimą imtis atgailų „be jokios tvarkos ir proto“ (KV 10, 6). „Vidinėje pilyje“ Teresė pasakoja apie vieną pamaldžią moterį, kuri tariamoje dvasinėje pagavoje išbūdavo net aštuonias valandas, alindama savo sveikatą. Ši „pagava“ liovėsi, kai „ji pradėjo miegoti, valgyti ir nustojo tiek atgailauti“ (4B 3, 12). Teresei visada svarbesnė vidinė atgaila, dorybių praktika, kuriai nereikia geros fizinės sveikatos, nei išorinis apsimarinimas ar ypatingos dvasinės patirtys. Ji moko seseris, kad „labai svarbu stengtis įgyti iš Viešpaties tikrąjį nuolankumą... Juk jeigu žmogus nori sekti Viešpatį, ar yra geresnis būdas Jį sekti nei šis? Tam nereikia kūno jėgų nei kieno nors pagalbos, išskyrus Dievo. Žinote, kad neleidžiu jums per daug atgailų, kadangi atliekamos neprotingai, gali pakenkti sveikatai“ (KV 15, 2. 3).

Ir ligoje slypi malonė

Šv. Jėzaus Teresė priima ligas ne tik kantriai, bet ir tikėdama bei pasitikėdama Dievu. Ji žino, kad ir liga, ir sveikata ateina iš Dievo. Jis gali mums ją sugrąžinti arba padėti ištverti ligą. Pasak Teresės, liga mums gali tapti puikia galimybe ugdytis meilę Dievui: „Net ir sergant malda būna tikra, jei mylinti siela tai aukoja [Jam] ir prisimena dėl Jo tą ištverianti ir priimanti šį bei tūkstančius kitų ją ištinkančių dalykų. Taip lavinama meilė“ (G 7, 12). Teresė kviečia mus pasinaudoti sunkumuose, ligoje slypinčiais turtais ir galimybėmis. Kuomet meldžiamės nepaisydami, kad liga trukdo, nejausdami malonumo, kentėdami sausrą, tuomet mums iš tiesų rūpi Tas, kuris, žinome, kad mus myli. Laiminga siela, pasiekusi tokią ramybę ir atsidavimą Dievui: „Jos nenuliūdins niekas žemėje, vien tik pavojus prarasti Dievą ar kad Jis įžeidinėjamas. Jos nenuliūdins nei liga, nei skurdas, nei mirtys, nebent jie ištiktų tokį žmogų, kurio reikia Dievo Bažnyčiai“ (3B 5. 3, 7). Kaip matome, Jėzaus Teresės pamokymai apie sveikatą, patarimai ir įspėjimai kyla iš jos patirties. Jai teko pasirinkti: ar gailėti savęs ir pasiduoti, ar ligą paversti dar viena proga tarnauti Viešpačiui, būdu „keliauti kartu su Juo“. Anuomet Teresė tikriausiai nenumanė to, ką mes žinome šiandien: kad mūsų kūnas iškart reaguoja į mūsų mintis. Todėl jei mąstome apie sveikatą, natūralu, kad tokios mintys padeda ją sustiprinti. Jei savo dėmesį sutelkiame vien į ligą, ji tampa dar sunkesnė. Tačiau vargu ar Teresė rūpinosi kaip „pozityviai“ mąstyti. Pirmiausia ji troško žvelgti į Viešpatį, kuris tiek daug dėl jos iškentėjo, ir bent kuo atsidėkoti Jam už neišmatuojamą Jo gerumą: „Maloniai leisk, Mano Gėri, – meldėsi Teresė, – ateiti tokiam laikui, kai galėsiu sumokėti bent varioką iš didžiulės savo skolos Tau. Malonėk paliepti, Viešpatie, kaip norėtum, kad ši Tavo tarnaitė Tau kuo nors pasitarnautų. Kitos, nors ir moterys, iš meilės Tau atliko žygdarbius. O aš tik kalboms tetinku . Visas mano tarnavimas tėra žodžiai ir troškimai, ir net čia nesu laisva, nes greičiausiai visko pristigsiu. Tad pirma sustiprink mano sielą ir ją paruošk, visų gėrių Gėri, mano Jėzau, o paskui liepk, kad nors ką dėl Tavęs nuveikčiau, nes jau darosi nepakeliama tiek gauti ir niekuo neatsilyginti. Štai mano gyvenimas, štai mano garbė ir mano valia. Viską tau atidaviau, Tavo esu, elkis su manimi pagal savo [valią]“ (G 21, 5).