• Simple Item 5
  • Simple Item 1
  • Simple Item 2
  • Simple Item 8
  • Simple Item 7
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

Vyskupas Guy Gaucher OCD (1930–2014) – basasis karmelitas, ilgametis Bajė ir Lizjė vyskupijos vyskupas, atsidavęs ir įdėmus šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresės gyvenimo ir mokymo tyrinėtojas. Savo draugystę su Teresėle nuoširdžiai ir taikliai apibendrina šiame pamoksle, sakytame baigiant eiti vyskupo pareigas. Jo pavadinimas „Kodėl Tave myliu, o Terese“ primena šventosios sukurtas eiles „Kodėl Tave myliu, o Marija“. Viešėdamas Paštuvoje, šio pamokslo tekstą vyskupas Guy padovanojo mums, seserims basosioms karmelitėms. Teresėlės šventės ir Misijų sekmadienio proga džiaugiamės galėdamos jo vertimu pasidalyti su jumis.

 Broliai ir seserys Kristuje,

Šį kartą dėkojant už malones leiskite neapmąstyti šio sekmadienio Dievo žodžio.

Bazilikoje, kurioje, atsisveikindamas su Bajė ir Lizjė diecezija, švenčiu Eucharistiją, paskutinį kartą norėčiau pasidalyti tuo, už ką turiu būti dėkingas seseriai Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresei.

Tiesa, didžiausia ir svarbiausia padėka – Viešpačiui Trejybėje. Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai, visko pradžiai ir pabaigai – ji veda Bažnyčią, valdo pasaulį, vadovauja kiekvieno mūsų gyvenimui.

Dievo malonė ateina per tarpininkus. Viena iš jo išsirinktųjų – Teresė Marten.

Baigdamas vyskupiškąją tarnystę – nors misija tęsiasi, – savo meditacija, liudijimu, kurį pavadinau „Kodėl Tave myliu, o Terese“, dėkoju šiai jaunai moteriai, pasak tėvo Congaro, „šio amžiaus švyturiui“.

Kaip ir daugelis kitų, jaučiau Tau, Terese, abejingumą, net panieką. Tavo statula, stovinti mano Našlaičių draugijos (Orphelins d’Auteuil) parapijoje, visai netraukė. Kai būdamas dvidešimt dvejų metų vykau pro Lizjė, nesiteikiau aplankyti Tavo Karmelio. Rodos, visa tolino nuo Tavęs: minios prekiautojų, siūlančių saldų Tavo paveikslą, bjaurų, nes pernelyg „gražų“. Šiek tiek – labai mažai – apie Tave žinojau: Tavo katalikišką savyje užsisklendusią aplinką, kanonizuoti vertą šeimą, Tavąją „Puikiąją epochą“, šiurpinusią mane savo griežtu moralizmu, prisitaikėlišku menu, naiviu pasitikėjimu Progresu, Tavo pamaldų kalbos stilių, „angelišką“ gyvenimą Karmelyje su keistais papročiais, juodais veliumais ir grotomis, Tavo, jaunos mergaitės, romantišką mirtį á la rose – su rožėmis. Dar labiau mane erzino Tavieji garbintojai. Išties, viskas buvo prieš Tave.

Tau patiko neišsprendžiamos situacijos, mėgai kovą. Kaip Tu mus pagauni, kaip vagis įsiskverbi į mūsų gyvenimą, tačiau be prievartos? Čia krenti lyg žaibas, čia darbuojiesi lėtai. Dažnai pakanka Tau atskleisti savo tikrąjį veidą. Kas gali pasipriešinti slaptam Tavo žavesiui? Tie, kurie negavo teresiškosios malonės. Nes būtina malonė. Malonė, kuri tarsi žaisdama parbloškia ir sugriauna visas užtvaras.

Kai manęs klausia, kodėl Tave myliu, tegaliu atsakyti – todėl, kad tai Tu. Žinoma, šie žodžiai nieko nepaaiškina. Juk manęs klausia apie priežastis. Paieškokime jų.

Myliu Tave todėl, kad esi nuolatinis netikėtumas, nesuprantama, klaidinanti asmenybė. Tu neturi nieko bendro su tuo sustingusiu mano įsivaizduotu paveikslu. Tave pačią irgi stebino prieštaringas Tavo charakteris.

Tiesa, kad maniau Tave esant pernelyg lėkštą, nors Tavo intuityvus protas nuolat veikė. Tu nuolat ieškai, nesitenkindama savo atradimais. Visada nori eiti daug toliau, ypač dėl Dievo. Tačiau Tu taip pat žinojai Tave supusių būtybių ribas. Tu nesileidai apgaudinėjama. Kartais atrodei švelni, kukli, kartais – kovojanti mergelė, godi šlovės, sužavėta savo sesers Joanos Arkietės. Atkakli, drąsi, narsi, Tu iki galo įgyvendini savo sumanymą mylėti ligi mirties. Pradžioje laikiau Tave pamaldžia mergaite, geros šeimos panele, pavyzdinga vienuole, o Tu esi aistringai įsimylėjusi Jėzų, savo Mylimąjį, į kurį paslapčia kreipiesi „Tu“. Dėl Jo esi viskam pasiryžusi: bėgti gatve paskui vyskupą, kad šis pagaliau paankstintų Tavo Pirmosios Komunijos dieną. Vykai susitikti su juo į Bajė (aukštyn sušukuotais plaukais, kad atrodytum vyresnė), jog leistų įstoti į Karmelį penkiolikos metų. To paties prašyti vykai pas popiežių. Niekuo neabejojai. Iš meilės Tu tapai „kvaila“ 1896 metų rugsėjį, kankinama begalinių, širdį spaudusių troškimų: troškai būti kunigu, Bažnyčios mokytoja, misioniere, kankine. Argi tai protinga? Ne. Nors tai žinojai, bet troškimų neatsižadėjai. Reikėjo rasti išeitį ir Tu ją suradai.

Kukli, tyli ir vis dėlto atkakli (atkaklesnė už Celiną), eini pirmyn viena nepažįstamais keliais. „Mano kvailybė yra viltis.“ Tavo jaunystė ir trapumas yra Tavoji stiprybė. Myliu Tave už „mažąjį kelelį“, genialų atradimą, už tai, kad epochoje, kurioje krikščionis vargino daugybė pareigų, priedermių ir baimingų praktikų, persekiojo Dievo Teisingumas, Tu atskleidei Evangelijos šerdį.

Savo skaidriu lyg šaltinis paprastumu, tvirta tarytum plienas, Tu veržiesi į pačią esmę. „Sau peno nerandu knygose, tik Evangelijoje. Jos man gana.“

Myliu Tave, kad pasilikai maža, tiksliau, brandos amžiuje įgijai visas kūdikystės malones. Reta privilegija. Būdama dvylikos–trylikos metų tikriausiai buvai nepakenčiama dėl savo nesibaigiančių ašarų, „Magdalenos išvaizdos“, „verkianti, kad verkė“. Kaip skiriasi nuo to Tavo paskutiniųjų gyvenimo metų branda (Tau buvo šiek tiek daugiau nei dvidešimt), kuomet į Tave patarimo kreipdavosi vyresnės amžiumi seserys karmelitės.

Myliu Tave už humorą, išmintingą požiūrį į save ir į Tave supusias. Mylėjai tuos šventuosius, kurie mėgo juokauti, nuolat džiaugdavosi, mylėjo savo šeimą. Taip, kaip Tu mylėjai. Man rodos, kad apie 1895-uosius metus, subrendusi, Tu pagaliau esi visiškai savimi, kvėpuoji gyvenimu, myli gamtos laisvę, gėles, gyvūnus, dangų, žvaigždes… Tačiau visų pirma Tu myli žmones ir ypač savo bendruomenės vargšes. Koks paradoksas: Tavo vienumos pašaukime išsiskleidžia moters prigimtis. Pradžioje toks pažeidžiamas Tavo jausmingumas (ankstyva motinos netektis, sunki liga, skrupulai, „sielos kančios“, perdėtas jautrumas) atgauna pusiausvyrą ir Tu myli visas savo seseris bei du tokius jaunus dvasinius brolius. Klauzūrinio gyvenimo smulkmenose, nesusipratimuose Tu augai stulbinančia laisve, nė vienos nepaniekindama, kiekvieną seserį, tokią, kokia ji buvo, apgaubdama dėmesiu ir meile.

Myliu Tave, nes esi nuoširdi, myli tiesą, už ją kovojai negailestingai atskleisdama gudrybes, mažas šventeiviškas veidmainystes. Mieliau rinkaisi būti išsiųsta iš Karmelio, nei leisti savo noviciato bičiulei seseriai Mortai „kaip šuneliui prie šeimininko“ prisirišti prie Motinos Marijos Gonzagos. Tau patiko aiškios situacijos. Ką Tau teko iškęsti patekus į visų Motinų vyresniųjų, norėjusių išugdyti Tave pagal savo supratimą, įtaką! Tu gebėjai to išvengti, išlikti savo laisvės kelyje ir paklusti vienam Dievui, kad eitum Šventosios Dvasios įkvėptu keliu. Tu nori ne pasirodyti, bet būti. Juo blogiau, jei tai kitiems nepatinka.

Myliu Tave, nes gyvenimo pabaigoje įžengei į tamsybes ir sėdėjai „prie nusidėjėlių stalo“. Tu peržengei katalikiško požiūrio, iš savo teisumo aukštybių žvelgiančio į „didžius nusidėjėlius“, užtvaras. „Pirmąjį savo vaiką“ radai kalėjime, belaukiantį giljotinos. Henris Pranzinis mirs gavęs atleidimą, nežinodamas, ką Tu padarei, tačiau Tu jo niekada nepamirši. Dar vienas Tavo bičiulis bus vedęs, pasisakęs prieš popiežiaus neklaidingumo dogmą buvęs karmelitų provincijolas Hiacintas Laysonas. Tau jis buvo „brolis“. Prikaustyta prie skausmų lovos, už jį ir už Renė Tosten, nepriekaištingos moralės ateistą, vedusį pusseserę Margaritą Modeland, aukojai paskutinę Komuniją. Tu patyrei tikėjimo išbandymą, narsiai stovėdama Dievo tylos akivaizdoje, svaiginantį kvietimą „į nebūtį“, savižudybės pagundą, daugybę fizinių ir dvasinių kančių. Tai kentėdama išlaikei narsią viltį, kurios dėka visą gyvenimą džiaugeisi meile; niekada nebuvai stoiška, bet maža ir pažeidžiama.

Myliu Tave, nes atskleidei man Karmelio dvasią ir Tavo dėka daugelis buvo įkvėpti Bažnyčios širdyje atsiduoti Meilei malda ir tyla. Pasaulio misijų globėja, Tu išbandei šios paslėptos maldos slėpiningą jėgą. Tai rodo ir skelbia Tavo pomirtinis gyvenimas. Būdama maža nežinoma karmelitė, tu įkvėpei Vatikano II Susirinkimą, esi gyvenimo mokytoja kartų kartoms iš visų visuomenės sluoksnių. Kaip ir daugelis žmonių, kasdien gyvendama tikėjimu, viltimi ir meile, Tu atskleidei visiems pasiekiamą šventumą.

Myliu, Tave, kad būdama maža, linksma ir drąsi mergaitė įveikei griežtas Bažnyčios valdymo struktūras.

Griežti teisėjai norėjo Tave įsprausti į gerai pažįstamo šventumo rėmus. Tu suardei visus jų planus, teko sutrumpinti nustatytą laiką [šventumui tirti]. Tai buvo lengva, nes visi popiežiai buvo Tavo bičiuliai. Pasauliui Tu padovanojai daugybę stebuklų, kartais naujo stiliaus, iš kurio galima atpažinti Tavo humorą.

Pagaliau myliu Tave – reikia užbaigti šią litaniją, – kaip Gailestingosios Tėvo Meilės ženklą, atspindį, įrodymą (kokį parinkti žodį?), Meilės, atskleistos pasauliui per Jėzų ir Dvasią, kuri dvelkia, kur nori.

Tyliu garbinimu dėkokime už tai, kad Švč. Trejybė sukūrė Tavyje „prigimties ir malonės šedevrą“. „Tau, Dieve, net tyla yra šlovė“ (plg. Ps 64).

Myliu Tave, nes mūsų sekuliarizuotame pasaulyje esi bebaimė Jėzaus misionierė. Septyniolika metų gyvendamas Lizjė, bendravau su miniomis žmonių, atvykstančių iš viso pasaulio, ir galiu paliudyti galingą Tavo veikimą visų šalių, kalbų, įvairios socialinės aplinkos žmonių širdyse.

Taip pat turiu garbę paliudyti įspūdingą Tavo kelionę per visą pasaulį.

Nuo 1994 metų Tavo relikvijos aplankė penkis žemynus, mačiau tai savo akimis: Italijoje, Belgijoje, Niujorke, Filipinuose, Honkonge, Kanadoje, Rusijoje, Libane, Benine, Lenkijoje. Tu iš tiesų esi sesuo pasaulio mastu.

Myliu Tave todėl, kad viskas, ką parašei, yra tiesa. Tu visada tesėjai pažadus, vienas iš jų buvo: „Mano Dangus bus iki pasaulio pabaigos daryti žemėje gera.“

Pagaliau myliu Tave, – jau reikia baigti – už tai, kad vienas Tavųjų pažadų išsipildė 1997 metų spalio 19 dieną, prabėgus šimtui metų po Tavo mirties: „O, nepaisydama savo menkumo, norėčiau apšviesti sielas kaip Pranašai ir Bažnyčios mokytojai…“ (Rankraštis B, 3r).

Dabar noriu padėkoti ir Jonui Pauliui II. Manoji vyskupo tarnystė tęsėsi jo pontifikato metu. Dvidešimt ketverių metų Teresė, jauniausia per du tūkstantmečius, buvo paskelbta Bažnyčios Mokytoja dėka jo, kuris to troško, pašalino visas kliūtis, suprasdamas, jog Teresės „moteriškasis genijus“ įnešė esminį indėlį į „Dieviškosios Meilės mokslą“.

Gera proga padėkoti taip pat Jonui Pauliui II, dar vienam Dievo malonės, skirtos mūsų pasauliui, tarpininkui. Be abejo, jo beatifikacijos bylą išskirtine tvarka pradėjus ateinančių metų birželio 28 dieną, ir jis netrukus bus altoriaus garbėje šalia savo bičiulės Teresės.

Bernanos rašė: „Mūsų Bažnyčia yra šventųjų Bažnyčia.“ Šlovinkime Dievą už šventuosius, dėkokime už juos: jie yra ženklas pasauliui, kad visur, kiekvieno žmogaus gyvenime, gali tarpti Evangelija. Jie – mūsų vadovai, mokytojai, bičiuliai, padedantys pasiekti mūsų kelionės tikslą. Jie – Dievo šeima. Teresė sakė: „Kas galėtų sugalvoti Švenčiausiąją Mergelę?“ Mes galime tarti: „Kas galėtų sugalvoti seserį Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresę?“ Tokią artimą ir tokią tolimą, paprastą ir genialią mažąją normandę, kurią myli visas pasaulis, kurią tariamės pažįstą, bet ji visuomet ištrūksta, nes paskutinis jos būties žodis išsako kažką, kas kyla iš nesuvokiamo Dievo Meilės slėpinio.

Taip, dėkoju, Viešpatie, kad davei mums šventąją Lizjė Teresę. Būk pašlovintas Tu už tą, kuri visiškai atsiliepė į Gailestingosios Meilės kvietimą.

Tai štai tos kelios priežastys, kodėl Tave myliu, o Terese.

Lizjė bazilika

2005 metų birželio 19 diena