• Simple Item 5
  • Simple Item 2
  • Simple Item 7
  • Simple Item 8
  • Simple Item 1
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

Pamaldumas Mergelei Marijai yra esminė Bažnyčios maldos dalis. Bent kelios nuostabios maldos Marijai kilo iš Evangelijos tekstų. Pavyzdžiui, maldos Sveika, Marija ir Viešpaties angelas. Evangelijomis remiasi ir rožinio slėpiniai. Esame gana įpratę mąstyti apie Mergelę Mariją kaip apie Karalienę, apsiaustą Dievo garbės, ir kur kas sunkiau ją įsivaizduojame kaip vieną iš mūsų, gyvenusią konkrečiu istoriniu metu. Tad pamėginkime nueiti tą maldos kelią, kurį Šventosios Dvasios vedama nukeliavo ankstyvoji Bažnyčia, maldoje atrasdama Marijos slėpinį. Beje, Marijos malda teikia itin daug peno kiekvieno krikščionio maldai. Marija iki tapo asmeniu, į kurį tikintieji melsdamiesi kreipiasi daugybe pagarbių titulų, pati buvo uoli maldininkė, įkvepianti ir kitus melstis. Tad pirmiausia išmokime ja sekti kasdieniame gyvenime. Ji yra mūsų sesuo ir bičiulė maldos kelyje.

GimimasGimęs iš moters (plg. Gal 4, 4)

Pauliaus laiškai yra ankstyviausias Naujajame Testamente perteikiamas Bažnyčios tikėjimo liudijimas. Keista, kad Marija juose visai neminima. Net prabėgomis nepaminimas jos vardas, priešingai Evangelijai pagal Morkų (plg. Mk 6, 3). Tiesa, kalbama apie Kristų, Dievo Sūnų, „gimusį iš moters, pavaldų įstatymui“ (Gal 4, 4). Bet žodžiais „gimęs iš moters“ tepasakoma, kad Jėzus yra ir žmogus, kitaip tariant, pripažįstama Jo žmogystė. Šį posakį randame ir ten, kur kalbama apie Joną Krikštytoją: „tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją“ (Mt 11, 11). Apie Dievo Motiną nekalbama. Tai nereiškia, kad Paulius apie ją nemąstė. Jo laiškai neatspindi visko, kuo jis gyveno ir ką mąstė. Skaityti Pauliaus laiškus – tarsi klausytis telefono pokalbio, girdint tik vieną kalbančią pusę. Paulius laiškais atsiliepdavo į konkrečias problemas. Pavyzdžiui, apie Eucharistijos šventimą Korinto bendruomenėje jis užsimena dėl kilusios netvarkos (plg. 1 Kor 11, 23–24). Kita vertus, svarbu, jog Paulius Evangelijos žinios šerdį perteikė nė sykio neužsimindamas apie Mariją. Tačiau apie ją rašoma visose keturiose evangelijose, vieną sykį ji minima Apaštalų darbuose (plg. Apd 1, 14).

„Kas yra mano motina ir broliai?“ (Mk 3, 33)

Įdomu, kad Marija Jėzaus viešosios tarnystės metu visose trijose sinoptinėse evangelijose pasirodo tik vienąsyk (plg. Mk 3, 31–35; 6, 1–6). Atėjo Jėzaus motina ir broliai ir, lauke sustoję, per kitus prašė jį iškviesti. Aplink jį sėdėjo minia, kai jam buvo pranešta: „Štai tavo motina ir broliai bei seserys lauke stovi ir ieško tavęs“. O jis atsakė: „Kas yra mano motina ir broliai?“ Ir, apžvelgęs aplink sėdinčius, pasakė: „Štai mano motina ir broliai! Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mk 3, 31–35). Ši scena itin reikšminga. Jėzaus šeima – motina ir broliai – stovi lauke, Jėzus sėdi viduje. Žvelgdamas į aplink sėdinčius Jis sako: „Štai mano motina ir broliai!“ Taip atskiriamos dvi grupės: esantys lauke ir sėdintys viduje. Žinome, kad išrinktosios tautos šeimos nariu tampama gimus iš žydės motinos. Bet Jėzus kai ką iš esmės pakeitė. Morkaus evangelijoje nesakoma, kad Jėzus savo motiną ir brolius įskaičiuoja tarp savo naujosios šeimos narių, vykdančių Dievo valią. Morkus kraujo šeimos narių nepašalina iš šeimos, bet griežtai atskiria prigimtinės šeimos narius nuo mokinių šeimos. Toliau Morkus Jėzaus šeimą veikiausiai mini kaip „saviškius“, nesuprantančius Jėzaus ir einančius Jo sulaikyti, mat Jis jiems atrodo „kaip galvos netekęs“ (Mk 3, 21). Tame pačiame kontekste minimas Belzebulas ir tie, kurie sako, jog Jėzus demonus išvaro demonų kunigaikščio galia (plg. Mk 3, 22–30). Šios scenos – apie Belzebulą ir piktžodžiavimą Šventajai Dvasiai – įspraustos tarp „saviškių“ išvykimo sulaikyti Jėzaus ir jų atėjimo pas Jį. Taip evangelistas „saviškius“ tarsi susieja su Jėzaus priešais, piktžodžiaujančiais Šventajai Dvasiai. Toks Morkaus evangelijos požiūris į Jėzaus šeimą atspindi šios evangelijos radikalumą ir griežtumą. Šioje evangelijoje Jėzų matome vienišą ir nesuprastą, netgi savo giminaičių. Marija paminėta Morkaus evangelijoje ir antrą kartą (plg. Mk 6, 1–6). Jėzaus giminaičiai piktinosi, kad dailidės sūnus virto pamokslininku: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ (Mk 6, 2–3). Jėzus nusiskundė, kad pranašas negerbiamas „savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“ (Mk 6, 4). Taigi Morkaus evangelijoje dar nelabai atsispindi Marijos slėpinys. Jį Bažnyčia kur kas geriau suvokė vėliau.

Dailidė, Marijos sūnus (plg. Mk 6, 3)

Matas ir Lukas Mariją vaizduoja kitaip. Jų abiejų evangelijos bent iš dalies liudija, kad Bažnyčia tuo metu jau geriau suvokė Marijos slėpinį. Abu jie žinojo apie Jėzų tai, ko Morkus, regis, nenumanė, būtent, kad Jėzus buvo pradėtas ant Mergelės Marijos nužengus Šventajai Dvasiai. Tai ypatingas šių dviejų evangelistų indėlis į krikščionijos atmintį. Ši nauja įžvalga pakeičia ankstyvosios tikinčiųjų bendruomenės iki tol turėtą Marijos sampratą. Iš Mato evangelijos matyti, kad ši samprata šiek tiek pakitusi, o Luko evangelijoje ji atsiskleidžia, kaip iš esmės kitokia. Mato evangelijos kūdikystės pasakojime (1–2 sk.) pagrindinis veikėjas yra Juozapas. Marija teminima kaip iš Šventosios Dvasios pradėto kūdikio motina. Matas kitaip vaizduoja jau Morkaus aprašytą sceną, kur Jėzaus motina ir broliai ateina pas Jį (plg. Mt 12, 46–50; Mk 3, 31–35). Matas viską vaizduoja kaip ir Morkus, bet „saviškiai“ Mato evangelijoje nesako, jog Jis „kaip galvos netekęs“. Motina, pradėjusi Jėzų iš Šventosios Dvasios, negali būti tokia nenuovoki ir nė truputėlio nesuprasti savo Sūnaus. Ir toliau Matas pagarbesnis nei Morkus. Jėzui sugrįžus į Nazaretą ir kaimelio gyventojams klausinėjant, iš kur šitokia Jo „išmintis“, Matas į kaimynų lūpas jau nededa tiesmukų žodžių, kaip kad darė Morkus, kad Jėzus tėra „dailidė“. Jis rašo: „dailidės sūnus“ (Mt 13, 53–58; Mk 6, 3). Be to, Matas, priešingai nei Morkus, nemini giminių tarp pranašo negerbiančiųjų: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose“ (Mt 13, 57). Negi Motina, stebuklingai pradėjusi iš Dvasios, negerbtų savo Sūnaus? Marijos slėpinys vis labiau atsivėrė besimeldžiančiai Bažnyčiai.

Tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo (plg. Lk 8, 21; Apd 1, 14)

Luko evangelijoje nuostabiai atsiskleidžia, kad Bažnyčia dar giliau suvokė Marijos slėpinį. Luko pateiktame Jėzaus kūdikystės pasakojime dėmesys ištisai sutelktas į Mariją (1–2 sk.). Ji vėl vaizduojama kaip moteris, pradėjusi iš Šventosios Dvasios (plg. Lk 1, 35). Nauja tai, kad ji aprašoma ir kaip ta, kuri atsiliepia į Dievo valią: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Taigi Marija pirmoji išgirsta Dievo žodį ir jį įvykdo. Tai ne vienkartinis veiksmas, ji nuolat tai daro. Taigi Marija – pirmoji Dievo žodžio klausytoja ir vykdytoja, todėl ji – ypatinga savo Sūnaus mokinė (plg. Lk 8, 19–21; 11, 28). Lukas smarkiai pakeičia ir tą sceną, kur motina su broliais ateina teirautis Jėzaus (plg. Lk 8, 19–21). Luko evangelijoje nėra Morkaus užuominos apie „saviškius“, sakančius, jog Jis „kaip galvos netekęs“ (Mk 3, 21). Lukas nesupriešina tikinčiųjų šeimos ir prigimtinės Jėzaus šeimos (plg. Mk 3, 31; Mt 12, 46–50). Jėzaus motina ir Jo broliai stovi lauke ir nori pamatyti Jėzų, bet Luko Jėzus neklausia: „Kas yra mano motina ir mano broliai?“ Luko evangelijos Jėzus neteigia, jog būtent viduje esantys yra Jo motina ir Jo broliai. Jėzus kalba veikiau apibendrintai: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo.“ Svarbu, kad Lukas šią sceną įterpia po palyginimo apie sėjėją ir sėklą (plg. Lk 8, 4–15). Į gerą dirvą krentanti ir atnešanti šimteriopą derlių sėkla siejama su tais, kurie kaip Jėzaus Motina „klauso Dievo žodžio ir jį vykdo“. Ištikimai klausančią Dievo žodžio ir jį vykdančią Mariją randame ir paskutinėje scenoje, kur ji minima, – Apaštalų darbuose: Marija per Sekmines meldžiasi drauge su Bažnyčia, laukdama nužengsiančios Šventosios Dvasios (plg. Apd 1, 14). Taigi ankstyvoji Bažnyčia vis geriau suvokė Marijos slėpinį, ypač gerai šis gilesnis supratimas atskleidžiamas Luko evangelijoje. Vėliau bus dar gilesnių įžvalgų.

„Štai tavo motina!“ (Jn 19, 27)

Jono evangelijoje nėra pasakojimo apie Jėzaus kūdikystę. Žemiškasis Jėzaus gimimas nėra pagrindinė šios evangelijos tema. Tačiau Jono evangelijoje Marija pasirodo du kartus (plg. Jn 2, 1–11; 19, 25–27). Kanoje ji savo Sūnaus prašo padėti šeimai, pristigusiai vyno. Sakydama: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3), Marija veikiausiai perteikia pačios šeimos prašymą, išreiškia jos norą. Ji panašų šeimos prašymą ir norą perdavė savo Sūnui šventykloje: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“ (Lk 2, 48). Jėzus į tai atsakė: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49). Tėvo valiai teikiama pirmenybė. Tokia pati Kanos pamoka: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ (Jn 2, 4). Nuo pat pradžių Jėzus atsiriboja nuo savo Motinos prašymo, o ji savo ruožtu teikia pirmenybę savo Sūnaus valiai: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Taigi ir Marijai svarbiausia – Tėvo valia. Tik tada Jėzus jos prašymu apreiškia savo šlovę. Ji yra tikėjimo moteris, paklūstanti savo Sūnui, ji – tikroji Jo mokinė. Jono evangelijos perteikiama Marijos samprata dera su giliomis Mato ir Luko įžvalgomis. Bet Jėzaus Motina, stovinti Kalvarijoje (Jn 19, 25–27), – tai didžiulė pažanga, palyginti su bendra kitų evangelijų tradicija. Kryžiaus papėdėje stovi Jėzaus motina ir mylimasis mokinys. Jų vardai evangelijoje išvis neminimi. Jie yra istoriniai, bet sykiu ir simboliniai veikėjai. Bevardis mokinys atstovauja visiems, kuriuos Jėzus myli. Ir Jėzaus Motina vaidina atstovaujamąjį vaidmenį. Ji yra ne tik paprasčiausiai fizinė Jėzaus Motina. Kaip ir Morkus, Jonas aštriai atsiliepia apie Jėzaus fizinius giminaičius. Jis sako, kad Jėzaus broliai, t. y. Jo giminaičiai, Juo netikėjo (plg. Jn 7, 5). Marija yra mylimojo mokinio, atstovaujančio kiekvienam mokiniui, Motina. Ant kryžiaus mums duodamas galutinis atsakymas į klausimą: „Kas yra mano motina ir mano broliai?“ Jėzus rodo du, esančius šalimais Jo: jie yra tikroji Jo mokinių šeima, motina ir brolis naujoje tikinčiųjų šeimoje. Bažnyčia nuėjo ilgą kelią stengdamasi suprasti Marijos slėpinį. Morkaus evangelijoje natūralūs šeimos ryšiai priešinami dvasiniams saitams. Natūralūs Jėzaus ir Jo Motinos ryšiai užleidžia vietą dvasiniams saitams, jungiantiems naująją tikinčiųjų šeimą. Šie gilesni dvasinės šeimos ryšiai tarp Marijos ir jos Sūnaus laipsniškai atsiskleidžia Mato evangelijoje. Luko evangelijoje ji parodoma kaip pirmoji krikščionė mokinė ir pavyzdys kiekvienam mokiniui, kuris klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo. Galiausiai Jono evangelijoje Marija iškyla kaip tobulo mokinio Motina. Taigi Jėzaus Motinos slėpinys priklauso Bažnyčios vidinei, slaptingai tradicijai, atsiverčiančiai mums, kaip ir ankstyvajai Bažnyčiai, tik per maldą. Evangelijų tradicijoje Marija ir Jos Sūnus yra neperskiriami. Negalime vieno atskirti nuo kito. Marijos slėpinys yra tradicijos subrandinto tikėjimo vaisius. Malda – raktas, atrakinantis šį slėpinį. Apaštalų darbuose rašoma, kad Marija meldėsi: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais“ (Apd 1, 14). Luko evangelijoje pateikiamas Marijos maldos himnas Magnificat (plg. Lk 1, 46–55). Prie šių dviejų tekstų, atvirai liudijančių, kad Marija meldėsi, priskirtinas ir jos prašymas Kanoje (plg. Jn 2, 3). Daugiau apie Marijos maldą nekalbama. Jos malda skendi visiškoje tyloje. Jėzus laimindamas tuos, „kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 27 ir t.; plg. Lk 8, 21; Mk 3, 31–35; Mt 12, 46–50), atskleidžia, kad Jo Motinos motiniškumas susijęs su jos maldingu klusnumu. Ši nuolatinė širdies nuostata turima galvoje visuose Evangelijos epizoduose, kuriuose pasirodo Marija. Maldos dvasia akivaizdžiau ar nepastebimiau prasiveržia visur: angelui apreiškus, kad Marija pradėsianti iš Šventosios Dvasios, ir Marijai ištarus Dievo valiai Taip (plg. Lk 1, 26–38), Elzbietai giriant atkeliavusios giminaitės tikėjimą (plg. Lk 1, 39–45), Marijai šlovinant Dievą, dėkojant Jam ir savo gyriumi vienijantis su visais tikinčiaisiais (plg. Lk 1, 46–55). Maldos dvasia alsuoja kontempliatyvi Mergelės tyla Betliejuje (plg. Lk 2, 1–19) ir nuolankus Jėzaus paaukojimas šventykloje (plg. Lk 2, 22–35). Ji maldingai ištvėrė vargus pabėgus į Egiptą (plg. Mt 2, 13 ir t.), nerimą, kilusį pradingus Jėzui, ir sumišimą, išgirdus Jo paaiškinimą, kodėl Jis likosi šventykloje (plg. Lk 2,41–51). Ji pasitikėdama meldėsi Kanoje (plg. Jn 2, 1–5), stovėjo savo Sūnaus kryžiaus papėdėje, vienydamasi su Jo skausmu (plg. Jn 19, 25–27). Galiausiai per Sekmines bendrystėje su Bažnyčia ji meldžiasi (plg. Apd 1, 12–14).

Angelo apreiškimas ir Marijos Tebūnie (Lk 1, 26–38)

Prieš apmąstydami Marijos fiat kaip maldą, atkreipkime dėmesį į porą dalykų. Luko pasakojime svarbiausias yra Jėzus. Tačiau Marijos vaidmuo nepamainomas. Mesijo gimimas priklauso nuo jos sutikimo ir atvirumo Dievo malonei (plg. Lk 1, 28). Apreiškimas ją nustebina. Ji nenumano, kaip suderinti angelo žodžius su jautimusi nevertai: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34). Viešpats savo angelą pasiuntė pas paprastą mergaitę atokiame kaimelyje (plg. Jn 1, 46).

Marijos fiat (Lk 1, 38) vainikuoja visą dialogą. Jos klausimai primena Jokūbo grumtynes (plg. Pr 32, 25) ir Dievo suvedžiotuosius, suviliotuosius (plg. Oz 2, 16; Jer 20, 7), pašauktuosius Jo darbo dirbti, pavyzdžiui, Abraomą (plg. Pr 12, 1–3). Kartojasi Saros istorija – ją Dievas padarė vaisingą, nepaisant senatvės (plg. Pr 18, 14). Ši istorija mums perteikia žinią: „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37). Marijos atsakymas: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“ (plg. Rt 3, 9; 1 Sam 24, 41) yra veikiau tikėjimo nei nuolankumo aktas. Elzbieta kiek vėliau išpažino: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45). Taip atskleidžiamas Marijos norus sutikimas bendradarbiauti Dievo atpirkimo plane dėl Jo garbės.

Marijos pokalbį su Dievo angelu suskirstykime į šiuos momentus:

Susirūpinimas. Marija, išgirdusi netikėtą angelo žinią, sutrinka. Ji klausia savęs, ką reiškia toks pasveikinimas. Lukas vartoja žodį, reiškiantį stiprų susirūpinimą, nerimastavimą. Marija širdyje apmąsto tai, ką išgirdo. Vėliau, po gimusio Kūdikio pagarbinti atėjusių piemenų apsilankymo, ji lygiai taip pat apmąstys visus įvykius (plg. Lk 2, 19).

Patikinimas iš aukštybių. Marijos prašoma nebijoti, nes ji rado malonę pas Dievą (plg. Lk 1, 30). Pasveikinimas keistas ir netikėtas: Marija kviečiama žvelgti ne į žmogiškąją tikrovę, bet į Dievo malonę. Dievas trokšta ateiti susitikti su ja. Angelo pasveikinimas yra veikiau įžanga į tai, ką Dievas nori nuveikti Marijoje, nei jai skirtas pagyrimas.

Troškimas suprasti. Būtent todėl, kad Dievas nori Mariją apdovanoti ypatinga savo malone ir palankumu, Marija, nepažįstanti vyro, privalo žinoti ir nori žinoti, kaip ji turi prisidėti prie Mesijo gimimo. Ji jau nesibaimina, bet kaip jai, mergelei, suvokti savo motinystę? Suvokti ne teoriškai, bet praktiškai. Ji negali būti Viešpaties tarnaitė nesuvokdama kaip tarnauti.

Dvasios galybė. „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“ (Lk 1, 35a). Būtent gyvybę teikianti Dievo Dvasia, veiksminga Aukščiausiojo Malonė pradeda Mesiją Marijos įsčiose, todėl ir kūdikis yra „šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 35b). Dvasia nori visiško Marijos atvirumo. Ji nori apimti ją visą. Dvasia nužengė ant Viešpaties tarnaitės taip, kaip vėliau Ji nužengė per Sekmines ant mokinių, drauge su Marija maldingai Jos laukusių (plg. Apd 1, 8. 12–14).

Ženklas. Sustiprinta angelo žodžių, primenančių Dievo galybę, Marija kviečiama įsitikinti, jog Dievas veikia visur: „Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje“ (Lk 1, 36).

Tarnystė Dievo plane. Kaip paaiškėja iš Marijos maldos, ji iš visos širdies sutiko visiškai įsitraukti į Dievo sumanymą, tarnauti pagal Dievo planą. „Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Taip plėtojosi Marijos malda per angelo pasveikinimą. Jos malda toliau tęsėsi tyloje ir per susitikimą su Elzbieta.

„Laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 39–45)

„Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą“ (Lk 1, 39). Kodėl Lukui buvo taip svarbu pabrėžti, kad Marija „skubiai“ iškeliavo? Be abejonės, tikėjimas Mariją skatino įsitikinti angelo žadėtuoju ženklu (plg. Lk 1, 36), bet pirmiausia ją keliauti ragino meilė (Elzbieta buvo šeštą mėnesį nėščia) ir noras pasidalyti savo džiaugsmu. Marijos maldos stiprumą atspindi ši ją genanti pas Elzbietą skuba.

Marija po susitikimo su Dievu per apreiškimą atskleidžia, kokia turi būti tikra misionieriška kelionė: nešti kitiems Viešpatį, kurį nešioji savyje, ir Jo meilės galia sutikti kitus, atliepti jų reikmes ir drauge su jais šlovinti Dievą.

Pasakojimas apie aplankymą irgi turi turtingą maldos potekstę. Jame matome kontempliatyvų davimą ir gavimą Dvasioje, jau nužengusioje ant Marijos ir dabar pripildančioje Elzbietą (plg. Lk 1, 35. 41). Jau pasveikinta angelo Marija, savo ruožtu, sveikina Elzbietą (plg. Lk 1, 28. 40). Kaip angelo pasveikinimas iš pradžių Mariją privertė susirūpinti, o paskui ją visiškai pripildė malonės (plg. Lk 1, 28), taip jos pasveikinimas dabar paskatina šoktelti kūdikį pusseserės įsčiose ir išlaisvina Dvasią joje: Elzbieta Dvasios dėka atpažįsta, kad Marija yra Dievo malone apdovanotoji, ir kreipiasi į ją žodžiais „labiausiai palaiminta“ (plg. Lk 1, 41–45). Elzbieta Mariją pavadina dviem didžiais titulais: „labiausiai palaiminta iš visų moterų“ (plg. Lk 1, 42) ir „Viešpaties motina“ (plg. Lk 1, 43). Po jų palaiminimas: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45).

Pasveikinusi Elzbietą Marija nutyla ir klausosi (plg. Lk 1, 40). Elzbietos sveikinama ji gauna kitą ženklą: netikėtai ji pripažįstama esanti Dievo Motina. Tai išgirdusi Marija aukština Viešpatį (plg. Lk 1, 45–55). Dviejų pusseserių susitikimas – kiekviena iš jų kupina Dvasios – tampa malda. Abi drauge švenčia didžius Dievo išganinguosius darbus. Būtent maldoje džiaugsmas ir džiūgavimas Dvasioje tampa abipusiu dalijimusi meile. Šios meilės paskatinta Marija lieka su Elzbieta tol, kol pusseserei jos reikia.

Magnificat (Lk 1, 46–55)

Elzbietai pavadinus laiminga, arba palaiminta, įtikėjusią Mariją, ši savo ruožtu himnu Magnificat apgieda savo tikėjimą. Tai gyriaus Dievui giesmė ir padėka Jam už išganymo dovaną. Ji panaši į senosios sandoros psalmę ir ją gali giedoti bet kuris pamaldus izraelitas. Išties Marijos Magnificat forma ir turinys yra tokie patys kaip kelių Senojo Testamento tekstų (plg. 1 Sam 2, 1–10; Jdt 13, 18; 16, 1–17). Šis himnas juos tiesiog atkartoja.

Magnificat galime skaityti ir remdamiesi krikščionių tikėjimu. Tik taip himne minimus didžius dalykus (plg. Lk 1, 49) galime susieti su Įsikūnijimu ir Atpirkimu, o Viešpaties ranką sutapatinti su Jėzumi, Mesiju (plg. Lk 1, 51; Iz 53, 1; Jn 12, 38). Tad nieko stebėtino, jog Magnificat daugelio laikomas judėjų-krikščionių himnu, kurį Lukas įdėjo į Marijos lūpas.

Neatmestinas Magnificat marijiškasis pagrindas. Bent dviem ypatybėmis šis himnas aiškiai susijęs su Luko evangelijos kontekstu. „Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę“ (Lk 1, 48a) primena Marijos atsakymą angelui: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“ (Lk 1, 38). „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“ (Lk 1, 48b) primena Elzbietos skelbtą palaiminimą: „Laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 45). Matyti, kad Lukas Magnificat suteikė asmeninį pobūdį, jo žodžius padarė pačios Marijos žodžiais. Šiame himne skamba Marijos balsas, atsiskleidžia jos asmeninė patirtis, o žodžiai giliai įsišakniję Senajame Testamente: „Mano siela šlovina (aš šlovinu!) Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi (aš džiaugiuosi!) Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę (pažvelgė į mane!)“ (Lk 1, 47–48).

Marija dėkoja ne tik už save. Ji žvelgia plačiai – apima visuotinį Dievo išganymo planą. Marija susieja savo asmeninę patirtį su visų nuolankiųjų ir vargšų patirtimi, ji tapatinasi su tais, kuriuos pakyli Dievo žvilgsnio galybė (plg. Lk 1, 50). Ji pripažįsta, kad visagalis, šventas ir gailestingas Viešpats tikrai ateina pagalbon suvargusiems nuolankiesiems, o išdidėlius galinguosius ar turtuolius išsklaido. Taip Jis atsimena savo gailestingumą, žadėtą protėviams (plg. Lk 1, 51–55). Toks Magnificat turiningumas paaiškina, kodėl šią Marijos maldą ankstyvoji Bažnyčia padarė savo gyriaus himnu ir kodėl jį kartoja „iš kartos į kartą“ (plg. Lk 1, 50). Išties šis himnas tinka visoms kartoms, nes Dievo gailestingumas tęsiasi „iš kartos į kartą“.

Marijos malda Magnificat kai ko svarbaus pamoko ir mus. Tas pamokas galime prisitaikyti maldos gyvenime. Ji mus moko visada likti dėkingus už didžius darbus, kuriuos Viešpats nuveikė mumyse. Ji mus skatina užmiršti savo siaurus interesus ir menkas problemas. Ji atveria mūsų širdis, kad jos būtų viena su jos širdimi, kad drauge su ja vienytųsi su dvasios vargdieniais (plg. Mt 5, 3) ir Evangelijos mažutėliais (plg. Mt 11, 25). Be to, per Mariją Magnificat atspindi Viešpaties Tarno dvasingumą (plg. Iz 52, 13 – 53, 12): Dievo trikdančio išganymo plano ir jo vaisingumo priėmimą tikėjimu. Būdama mergelė, nepažįstanti vyro (plg. Lk 1, 34), Marija įsirikiuoja tarp nevaisingųjų, o jos, regis, visai neturėjo ateities. Dievo žvilgsnis – jį Marija sutinka tikėjimu – varganą jos padėtį paverčia palaiminimo versme visoms kartoms. Pridengta Aukščiausiojo galybės (plg. Lk 1, 35) Marija stojasi išganymo istorijos centre.

 

Bus daugiau