• Simple Item 1
  • Simple Item 5
  • Simple Item 2
  • Simple Item 8
  • Simple Item 7
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

Pamaldumas Mergelei Marijai yra esminė Bažnyčios maldos dalis. Bent kelios nuostabios maldos Marijai kilo iš Evangelijos tekstų. Pavyzdžiui, maldos Sveika, Marija ir Viešpaties angelas. Evangelijomis remiasi ir rožinio slėpiniai. Esame gana įpratę mąstyti apie Mergelę Mariją kaip apie Karalienę, apsiaustą Dievo garbės, ir kur kas sunkiau ją įsivaizduojame kaip vieną iš mūsų, gyvenusią konkrečiu istoriniu metu. Tad pamėginkime nueiti tą maldos kelią, kurį Šventosios Dvasios vedama nukeliavo ankstyvoji Bažnyčia, maldoje atrasdama Marijos slėpinį. Beje, Marijos malda teikia itin daug peno kiekvieno krikščionio maldai. Marija iki tapo asmeniu, į kurį tikintieji melsdamiesi kreipiasi daugybe pagarbių titulų, pati buvo uoli maldininkė, įkvepianti ir kitus melstis. Tad pirmiausia išmokime ja sekti kasdieniame gyvenime. Ji yra mūsų sesuo ir bičiulė maldos kelyje.

GimimasGimęs iš moters (plg. Gal 4, 4)

Pauliaus laiškai yra ankstyviausias Naujajame Testamente perteikiamas Bažnyčios tikėjimo liudijimas. Keista, kad Marija juose visai neminima. Net prabėgomis nepaminimas jos vardas, priešingai Evangelijai pagal Morkų (plg. Mk 6, 3). Tiesa, kalbama apie Kristų, Dievo Sūnų, „gimusį iš moters, pavaldų įstatymui“ (Gal 4, 4). Bet žodžiais „gimęs iš moters“ tepasakoma, kad Jėzus yra ir žmogus, kitaip tariant, pripažįstama Jo žmogystė. Šį posakį randame ir ten, kur kalbama apie Joną Krikštytoją: „tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją“ (Mt 11, 11). Apie Dievo Motiną nekalbama. Tai nereiškia, kad Paulius apie ją nemąstė. Jo laiškai neatspindi visko, kuo jis gyveno ir ką mąstė. Skaityti Pauliaus laiškus – tarsi klausytis telefono pokalbio, girdint tik vieną kalbančią pusę. Paulius laiškais atsiliepdavo į konkrečias problemas. Pavyzdžiui, apie Eucharistijos šventimą Korinto bendruomenėje jis užsimena dėl kilusios netvarkos (plg. 1 Kor 11, 23–24). Kita vertus, svarbu, jog Paulius Evangelijos žinios šerdį perteikė nė sykio neužsimindamas apie Mariją. Tačiau apie ją rašoma visose keturiose evangelijose, vieną sykį ji minima Apaštalų darbuose (plg. Apd 1, 14).

„Kas yra mano motina ir broliai?“ (Mk 3, 33)

Įdomu, kad Marija Jėzaus viešosios tarnystės metu visose trijose sinoptinėse evangelijose pasirodo tik vienąsyk (plg. Mk 3, 31–35; 6, 1–6). Atėjo Jėzaus motina ir broliai ir, lauke sustoję, per kitus prašė jį iškviesti. Aplink jį sėdėjo minia, kai jam buvo pranešta: „Štai tavo motina ir broliai bei seserys lauke stovi ir ieško tavęs“. O jis atsakė: „Kas yra mano motina ir broliai?“ Ir, apžvelgęs aplink sėdinčius, pasakė: „Štai mano motina ir broliai! Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mk 3, 31–35). Ši scena itin reikšminga. Jėzaus šeima – motina ir broliai – stovi lauke, Jėzus sėdi viduje. Žvelgdamas į aplink sėdinčius Jis sako: „Štai mano motina ir broliai!“ Taip atskiriamos dvi grupės: esantys lauke ir sėdintys viduje. Žinome, kad išrinktosios tautos šeimos nariu tampama gimus iš žydės motinos. Bet Jėzus kai ką iš esmės pakeitė. Morkaus evangelijoje nesakoma, kad Jėzus savo motiną ir brolius įskaičiuoja tarp savo naujosios šeimos narių, vykdančių Dievo valią. Morkus kraujo šeimos narių nepašalina iš šeimos, bet griežtai atskiria prigimtinės šeimos narius nuo mokinių šeimos. Toliau Morkus Jėzaus šeimą veikiausiai mini kaip „saviškius“, nesuprantančius Jėzaus ir einančius Jo sulaikyti, mat Jis jiems atrodo „kaip galvos netekęs“ (Mk 3, 21). Tame pačiame kontekste minimas Belzebulas ir tie, kurie sako, jog Jėzus demonus išvaro demonų kunigaikščio galia (plg. Mk 3, 22–30). Šios scenos – apie Belzebulą ir piktžodžiavimą Šventajai Dvasiai – įspraustos tarp „saviškių“ išvykimo sulaikyti Jėzaus ir jų atėjimo pas Jį. Taip evangelistas „saviškius“ tarsi susieja su Jėzaus priešais, piktžodžiaujančiais Šventajai Dvasiai. Toks Morkaus evangelijos požiūris į Jėzaus šeimą atspindi šios evangelijos radikalumą ir griežtumą. Šioje evangelijoje Jėzų matome vienišą ir nesuprastą, netgi savo giminaičių. Marija paminėta Morkaus evangelijoje ir antrą kartą (plg. Mk 6, 1–6). Jėzaus giminaičiai piktinosi, kad dailidės sūnus virto pamokslininku: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ (Mk 6, 2–3). Jėzus nusiskundė, kad pranašas negerbiamas „savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“ (Mk 6, 4). Taigi Morkaus evangelijoje dar nelabai atsispindi Marijos slėpinys. Jį Bažnyčia kur kas geriau suvokė vėliau.

Dailidė, Marijos sūnus (plg. Mk 6, 3)

Matas ir Lukas Mariją vaizduoja kitaip. Jų abiejų evangelijos bent iš dalies liudija, kad Bažnyčia tuo metu jau geriau suvokė Marijos slėpinį. Abu jie žinojo apie Jėzų tai, ko Morkus, regis, nenumanė, būtent, kad Jėzus buvo pradėtas ant Mergelės Marijos nužengus Šventajai Dvasiai. Tai ypatingas šių dviejų evangelistų indėlis į krikščionijos atmintį. Ši nauja įžvalga pakeičia ankstyvosios tikinčiųjų bendruomenės iki tol turėtą Marijos sampratą. Iš Mato evangelijos matyti, kad ši samprata šiek tiek pakitusi, o Luko evangelijoje ji atsiskleidžia, kaip iš esmės kitokia. Mato evangelijos kūdikystės pasakojime (1–2 sk.) pagrindinis veikėjas yra Juozapas. Marija teminima kaip iš Šventosios Dvasios pradėto kūdikio motina. Matas kitaip vaizduoja jau Morkaus aprašytą sceną, kur Jėzaus motina ir broliai ateina pas Jį (plg. Mt 12, 46–50; Mk 3, 31–35). Matas viską vaizduoja kaip ir Morkus, bet „saviškiai“ Mato evangelijoje nesako, jog Jis „kaip galvos netekęs“. Motina, pradėjusi Jėzų iš Šventosios Dvasios, negali būti tokia nenuovoki ir nė truputėlio nesuprasti savo Sūnaus. Ir toliau Matas pagarbesnis nei Morkus. Jėzui sugrįžus į Nazaretą ir kaimelio gyventojams klausinėjant, iš kur šitokia Jo „išmintis“, Matas į kaimynų lūpas jau nededa tiesmukų žodžių, kaip kad darė Morkus, kad Jėzus tėra „dailidė“. Jis rašo: „dailidės sūnus“ (Mt 13, 53–58; Mk 6, 3). Be to, Matas, priešingai nei Morkus, nemini giminių tarp pranašo negerbiančiųjų: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose“ (Mt 13, 57). Negi Motina, stebuklingai pradėjusi iš Dvasios, negerbtų savo Sūnaus? Marijos slėpinys vis labiau atsivėrė besimeldžiančiai Bažnyčiai.

Tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo (plg. Lk 8, 21; Apd 1, 14)

Luko evangelijoje nuostabiai atsiskleidžia, kad Bažnyčia dar giliau suvokė Marijos slėpinį. Luko pateiktame Jėzaus kūdikystės pasakojime dėmesys ištisai sutelktas į Mariją (1–2 sk.). Ji vėl vaizduojama kaip moteris, pradėjusi iš Šventosios Dvasios (plg. Lk 1, 35). Nauja tai, kad ji aprašoma ir kaip ta, kuri atsiliepia į Dievo valią: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Taigi Marija pirmoji išgirsta Dievo žodį ir jį įvykdo. Tai ne vienkartinis veiksmas, ji nuolat tai daro. Taigi Marija – pirmoji Dievo žodžio klausytoja ir vykdytoja, todėl ji – ypatinga savo Sūnaus mokinė (plg. Lk 8, 19–21; 11, 28). Lukas smarkiai pakeičia ir tą sceną, kur motina su broliais ateina teirautis Jėzaus (plg. Lk 8, 19–21). Luko evangelijoje nėra Morkaus užuominos apie „saviškius“, sakančius, jog Jis „kaip galvos netekęs“ (Mk 3, 21). Lukas nesupriešina tikinčiųjų šeimos ir prigimtinės Jėzaus šeimos (plg. Mk 3, 31; Mt 12, 46–50). Jėzaus motina ir Jo broliai stovi lauke ir nori pamatyti Jėzų, bet Luko Jėzus neklausia: „Kas yra mano motina ir mano broliai?“ Luko evangelijos Jėzus neteigia, jog būtent viduje esantys yra Jo motina ir Jo broliai. Jėzus kalba veikiau apibendrintai: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo.“ Svarbu, kad Lukas šią sceną įterpia po palyginimo apie sėjėją ir sėklą (plg. Lk 8, 4–15). Į gerą dirvą krentanti ir atnešanti šimteriopą derlių sėkla siejama su tais, kurie kaip Jėzaus Motina „klauso Dievo žodžio ir jį vykdo“. Ištikimai klausančią Dievo žodžio ir jį vykdančią Mariją randame ir paskutinėje scenoje, kur ji minima, – Apaštalų darbuose: Marija per Sekmines meldžiasi drauge su Bažnyčia, laukdama nužengsiančios Šventosios Dvasios (plg. Apd 1, 14). Taigi ankstyvoji Bažnyčia vis geriau suvokė Marijos slėpinį, ypač gerai šis gilesnis supratimas atskleidžiamas Luko evangelijoje. Vėliau bus dar gilesnių įžvalgų.

„Štai tavo motina!“ (Jn 19, 27)

Jono evangelijoje nėra pasakojimo apie Jėzaus kūdikystę. Žemiškasis Jėzaus gimimas nėra pagrindinė šios evangelijos tema. Tačiau Jono evangelijoje Marija pasirodo du kartus (plg. Jn 2, 1–11; 19, 25–27). Kanoje ji savo Sūnaus prašo padėti šeimai, pristigusiai vyno. Sakydama: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3), Marija veikiausiai perteikia pačios šeimos prašymą, išreiškia jos norą. Ji panašų šeimos prašymą ir norą perdavė savo Sūnui šventykloje: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“ (Lk 2, 48). Jėzus į tai atsakė: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49). Tėvo valiai teikiama pirmenybė. Tokia pati Kanos pamoka: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ (Jn 2, 4). Nuo pat pradžių Jėzus atsiriboja nuo savo Motinos prašymo, o ji savo ruožtu teikia pirmenybę savo Sūnaus valiai: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Taigi ir Marijai svarbiausia – Tėvo valia. Tik tada Jėzus jos prašymu apreiškia savo šlovę. Ji yra tikėjimo moteris, paklūstanti savo Sūnui, ji – tikroji Jo mokinė. Jono evangelijos perteikiama Marijos samprata dera su giliomis Mato ir Luko įžvalgomis. Bet Jėzaus Motina, stovinti Kalvarijoje (Jn 19, 25–27), – tai didžiulė pažanga, palyginti su bendra kitų evangelijų tradicija. Kryžiaus papėdėje stovi Jėzaus motina ir mylimasis mokinys. Jų vardai evangelijoje išvis neminimi. Jie yra istoriniai, bet sykiu ir simboliniai veikėjai. Bevardis mokinys atstovauja visiems, kuriuos Jėzus myli. Ir Jėzaus Motina vaidina atstovaujamąjį vaidmenį. Ji yra ne tik paprasčiausiai fizinė Jėzaus Motina. Kaip ir Morkus, Jonas aštriai atsiliepia apie Jėzaus fizinius giminaičius. Jis sako, kad Jėzaus broliai, t. y. Jo giminaičiai, Juo netikėjo (plg. Jn 7, 5). Marija yra mylimojo mokinio, atstovaujančio kiekvienam mokiniui, Motina. Ant kryžiaus mums duodamas galutinis atsakymas į klausimą: „Kas yra mano motina ir mano broliai?“ Jėzus rodo du, esančius šalimais Jo: jie yra tikroji Jo mokinių šeima, motina ir brolis naujoje tikinčiųjų šeimoje. Bažnyčia nuėjo ilgą kelią stengdamasi suprasti Marijos slėpinį. Morkaus evangelijoje natūralūs šeimos ryšiai priešinami dvasiniams saitams. Natūralūs Jėzaus ir Jo Motinos ryšiai užleidžia vietą dvasiniams saitams, jungiantiems naująją tikinčiųjų šeimą. Šie gilesni dvasinės šeimos ryšiai tarp Marijos ir jos Sūnaus laipsniškai atsiskleidžia Mato evangelijoje. Luko evangelijoje ji parodoma kaip pirmoji krikščionė mokinė ir pavyzdys kiekvienam mokiniui, kuris klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo. Galiausiai Jono evangelijoje Marija iškyla kaip tobulo mokinio Motina. Taigi Jėzaus Motinos slėpinys priklauso Bažnyčios vidinei, slaptingai tradicijai, atsiverčiančiai mums, kaip ir ankstyvajai Bažnyčiai, tik per maldą. Evangelijų tradicijoje Marija ir Jos Sūnus yra neperskiriami. Negalime vieno atskirti nuo kito. Marijos slėpinys yra tradicijos subrandinto tikėjimo vaisius. Malda – raktas, atrakinantis šį slėpinį. Apaštalų darbuose rašoma, kad Marija meldėsi: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais“ (Apd 1, 14). Luko evangelijoje pateikiamas Marijos maldos himnas Magnificat (plg. Lk 1, 46–55). Prie šių dviejų tekstų, atvirai liudijančių, kad Marija meldėsi, priskirtinas ir jos prašymas Kanoje (plg. Jn 2, 3). Daugiau apie Marijos maldą nekalbama. Jos malda skendi visiškoje tyloje. Jėzus laimindamas tuos, „kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 27 ir t.; plg. Lk 8, 21; Mk 3, 31–35; Mt 12, 46–50), atskleidžia, kad Jo Motinos motiniškumas susijęs su jos maldingu klusnumu. Ši nuolatinė širdies nuostata turima galvoje visuose Evangelijos epizoduose, kuriuose pasirodo Marija. Maldos dvasia akivaizdžiau ar nepastebimiau prasiveržia visur: angelui apreiškus, kad Marija pradėsianti iš Šventosios Dvasios, ir Marijai ištarus Dievo valiai Taip (plg. Lk 1, 26–38), Elzbietai giriant atkeliavusios giminaitės tikėjimą (plg. Lk 1, 39–45), Marijai šlovinant Dievą, dėkojant Jam ir savo gyriumi vienijantis su visais tikinčiaisiais (plg. Lk 1, 46–55). Maldos dvasia alsuoja kontempliatyvi Mergelės tyla Betliejuje (plg. Lk 2, 1–19) ir nuolankus Jėzaus paaukojimas šventykloje (plg. Lk 2, 22–35). Ji maldingai ištvėrė vargus pabėgus į Egiptą (plg. Mt 2, 13 ir t.), nerimą, kilusį pradingus Jėzui, ir sumišimą, išgirdus Jo paaiškinimą, kodėl Jis likosi šventykloje (plg. Lk 2,41–51). Ji pasitikėdama meldėsi Kanoje (plg. Jn 2, 1–5), stovėjo savo Sūnaus kryžiaus papėdėje, vienydamasi su Jo skausmu (plg. Jn 19, 25–27). Galiausiai per Sekmines bendrystėje su Bažnyčia ji meldžiasi (plg. Apd 1, 12–14).

Angelo apreiškimas ir Marijos Tebūnie (Lk 1, 26–38)

Prieš apmąstydami Marijos fiat kaip maldą, atkreipkime dėmesį į porą dalykų. Luko pasakojime svarbiausias yra Jėzus. Tačiau Marijos vaidmuo nepamainomas. Mesijo gimimas priklauso nuo jos sutikimo ir atvirumo Dievo malonei (plg. Lk 1, 28). Apreiškimas ją nustebina. Ji nenumano, kaip suderinti angelo žodžius su jautimusi nevertai: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34). Viešpats savo angelą pasiuntė pas paprastą mergaitę atokiame kaimelyje (plg. Jn 1, 46).

Marijos fiat (Lk 1, 38) vainikuoja visą dialogą. Jos klausimai primena Jokūbo grumtynes (plg. Pr 32, 25) ir Dievo suvedžiotuosius, suviliotuosius (plg. Oz 2, 16; Jer 20, 7), pašauktuosius Jo darbo dirbti, pavyzdžiui, Abraomą (plg. Pr 12, 1–3). Kartojasi Saros istorija – ją Dievas padarė vaisingą, nepaisant senatvės (plg. Pr 18, 14). Ši istorija mums perteikia žinią: „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37). Marijos atsakymas: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“ (plg. Rt 3, 9; 1 Sam 24, 41) yra veikiau tikėjimo nei nuolankumo aktas. Elzbieta kiek vėliau išpažino: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45). Taip atskleidžiamas Marijos norus sutikimas bendradarbiauti Dievo atpirkimo plane dėl Jo garbės.

Marijos pokalbį su Dievo angelu suskirstykime į šiuos momentus:

Susirūpinimas. Marija, išgirdusi netikėtą angelo žinią, sutrinka. Ji klausia savęs, ką reiškia toks pasveikinimas. Lukas vartoja žodį, reiškiantį stiprų susirūpinimą, nerimastavimą. Marija širdyje apmąsto tai, ką išgirdo. Vėliau, po gimusio Kūdikio pagarbinti atėjusių piemenų apsilankymo, ji lygiai taip pat apmąstys visus įvykius (plg. Lk 2, 19).

Patikinimas iš aukštybių. Marijos prašoma nebijoti, nes ji rado malonę pas Dievą (plg. Lk 1, 30). Pasveikinimas keistas ir netikėtas: Marija kviečiama žvelgti ne į žmogiškąją tikrovę, bet į Dievo malonę. Dievas trokšta ateiti susitikti su ja. Angelo pasveikinimas yra veikiau įžanga į tai, ką Dievas nori nuveikti Marijoje, nei jai skirtas pagyrimas.

Troškimas suprasti. Būtent todėl, kad Dievas nori Mariją apdovanoti ypatinga savo malone ir palankumu, Marija, nepažįstanti vyro, privalo žinoti ir nori žinoti, kaip ji turi prisidėti prie Mesijo gimimo. Ji jau nesibaimina, bet kaip jai, mergelei, suvokti savo motinystę? Suvokti ne teoriškai, bet praktiškai. Ji negali būti Viešpaties tarnaitė nesuvokdama kaip tarnauti.

Dvasios galybė. „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“ (Lk 1, 35a). Būtent gyvybę teikianti Dievo Dvasia, veiksminga Aukščiausiojo Malonė pradeda Mesiją Marijos įsčiose, todėl ir kūdikis yra „šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 35b). Dvasia nori visiško Marijos atvirumo. Ji nori apimti ją visą. Dvasia nužengė ant Viešpaties tarnaitės taip, kaip vėliau Ji nužengė per Sekmines ant mokinių, drauge su Marija maldingai Jos laukusių (plg. Apd 1, 8. 12–14).

Ženklas. Sustiprinta angelo žodžių, primenančių Dievo galybę, Marija kviečiama įsitikinti, jog Dievas veikia visur: „Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje“ (Lk 1, 36).

Tarnystė Dievo plane. Kaip paaiškėja iš Marijos maldos, ji iš visos širdies sutiko visiškai įsitraukti į Dievo sumanymą, tarnauti pagal Dievo planą. „Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Taip plėtojosi Marijos malda per angelo pasveikinimą. Jos malda toliau tęsėsi tyloje ir per susitikimą su Elzbieta.

„Laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 39–45)

„Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą“ (Lk 1, 39). Kodėl Lukui buvo taip svarbu pabrėžti, kad Marija „skubiai“ iškeliavo? Be abejonės, tikėjimas Mariją skatino įsitikinti angelo žadėtuoju ženklu (plg. Lk 1, 36), bet pirmiausia ją keliauti ragino meilė (Elzbieta buvo šeštą mėnesį nėščia) ir noras pasidalyti savo džiaugsmu. Marijos maldos stiprumą atspindi ši ją genanti pas Elzbietą skuba.

Marija po susitikimo su Dievu per apreiškimą atskleidžia, kokia turi būti tikra misionieriška kelionė: nešti kitiems Viešpatį, kurį nešioji savyje, ir Jo meilės galia sutikti kitus, atliepti jų reikmes ir drauge su jais šlovinti Dievą.

Pasakojimas apie aplankymą irgi turi turtingą maldos potekstę. Jame matome kontempliatyvų davimą ir gavimą Dvasioje, jau nužengusioje ant Marijos ir dabar pripildančioje Elzbietą (plg. Lk 1, 35. 41). Jau pasveikinta angelo Marija, savo ruožtu, sveikina Elzbietą (plg. Lk 1, 28. 40). Kaip angelo pasveikinimas iš pradžių Mariją privertė susirūpinti, o paskui ją visiškai pripildė malonės (plg. Lk 1, 28), taip jos pasveikinimas dabar paskatina šoktelti kūdikį pusseserės įsčiose ir išlaisvina Dvasią joje: Elzbieta Dvasios dėka atpažįsta, kad Marija yra Dievo malone apdovanotoji, ir kreipiasi į ją žodžiais „labiausiai palaiminta“ (plg. Lk 1, 41–45). Elzbieta Mariją pavadina dviem didžiais titulais: „labiausiai palaiminta iš visų moterų“ (plg. Lk 1, 42) ir „Viešpaties motina“ (plg. Lk 1, 43). Po jų palaiminimas: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45).

Pasveikinusi Elzbietą Marija nutyla ir klausosi (plg. Lk 1, 40). Elzbietos sveikinama ji gauna kitą ženklą: netikėtai ji pripažįstama esanti Dievo Motina. Tai išgirdusi Marija aukština Viešpatį (plg. Lk 1, 45–55). Dviejų pusseserių susitikimas – kiekviena iš jų kupina Dvasios – tampa malda. Abi drauge švenčia didžius Dievo išganinguosius darbus. Būtent maldoje džiaugsmas ir džiūgavimas Dvasioje tampa abipusiu dalijimusi meile. Šios meilės paskatinta Marija lieka su Elzbieta tol, kol pusseserei jos reikia.

Magnificat (Lk 1, 46–55)

Elzbietai pavadinus laiminga, arba palaiminta, įtikėjusią Mariją, ši savo ruožtu himnu Magnificat apgieda savo tikėjimą. Tai gyriaus Dievui giesmė ir padėka Jam už išganymo dovaną. Ji panaši į senosios sandoros psalmę ir ją gali giedoti bet kuris pamaldus izraelitas. Išties Marijos Magnificat forma ir turinys yra tokie patys kaip kelių Senojo Testamento tekstų (plg. 1 Sam 2, 1–10; Jdt 13, 18; 16, 1–17). Šis himnas juos tiesiog atkartoja.

Magnificat galime skaityti ir remdamiesi krikščionių tikėjimu. Tik taip himne minimus didžius dalykus (plg. Lk 1, 49) galime susieti su Įsikūnijimu ir Atpirkimu, o Viešpaties ranką sutapatinti su Jėzumi, Mesiju (plg. Lk 1, 51; Iz 53, 1; Jn 12, 38). Tad nieko stebėtino, jog Magnificat daugelio laikomas judėjų-krikščionių himnu, kurį Lukas įdėjo į Marijos lūpas.

Neatmestinas Magnificat marijiškasis pagrindas. Bent dviem ypatybėmis šis himnas aiškiai susijęs su Luko evangelijos kontekstu. „Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę“ (Lk 1, 48a) primena Marijos atsakymą angelui: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“ (Lk 1, 38). „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“ (Lk 1, 48b) primena Elzbietos skelbtą palaiminimą: „Laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 45). Matyti, kad Lukas Magnificat suteikė asmeninį pobūdį, jo žodžius padarė pačios Marijos žodžiais. Šiame himne skamba Marijos balsas, atsiskleidžia jos asmeninė patirtis, o žodžiai giliai įsišakniję Senajame Testamente: „Mano siela šlovina (aš šlovinu!) Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi (aš džiaugiuosi!) Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę (pažvelgė į mane!)“ (Lk 1, 47–48).

Marija dėkoja ne tik už save. Ji žvelgia plačiai – apima visuotinį Dievo išganymo planą. Marija susieja savo asmeninę patirtį su visų nuolankiųjų ir vargšų patirtimi, ji tapatinasi su tais, kuriuos pakyli Dievo žvilgsnio galybė (plg. Lk 1, 50). Ji pripažįsta, kad visagalis, šventas ir gailestingas Viešpats tikrai ateina pagalbon suvargusiems nuolankiesiems, o išdidėlius galinguosius ar turtuolius išsklaido. Taip Jis atsimena savo gailestingumą, žadėtą protėviams (plg. Lk 1, 51–55). Toks Magnificat turiningumas paaiškina, kodėl šią Marijos maldą ankstyvoji Bažnyčia padarė savo gyriaus himnu ir kodėl jį kartoja „iš kartos į kartą“ (plg. Lk 1, 50). Išties šis himnas tinka visoms kartoms, nes Dievo gailestingumas tęsiasi „iš kartos į kartą“.

Marijos malda Magnificat kai ko svarbaus pamoko ir mus. Tas pamokas galime prisitaikyti maldos gyvenime. Ji mus moko visada likti dėkingus už didžius darbus, kuriuos Viešpats nuveikė mumyse. Ji mus skatina užmiršti savo siaurus interesus ir menkas problemas. Ji atveria mūsų širdis, kad jos būtų viena su jos širdimi, kad drauge su ja vienytųsi su dvasios vargdieniais (plg. Mt 5, 3) ir Evangelijos mažutėliais (plg. Mt 11, 25). Be to, per Mariją Magnificat atspindi Viešpaties Tarno dvasingumą (plg. Iz 52, 13 – 53, 12): Dievo trikdančio išganymo plano ir jo vaisingumo priėmimą tikėjimu. Būdama mergelė, nepažįstanti vyro (plg. Lk 1, 34), Marija įsirikiuoja tarp nevaisingųjų, o jos, regis, visai neturėjo ateities. Dievo žvilgsnis – jį Marija sutinka tikėjimu – varganą jos padėtį paverčia palaiminimo versme visoms kartoms. Pridengta Aukščiausiojo galybės (plg. Lk 1, 35) Marija stojasi išganymo istorijos centre. 

Kontempliatyvi tyla Betliejuje (Mt 1, 18 – 2, 12; Lk 2, 1–19)

Pasakodami apie Jėzaus gimimą tiek Matas, tiek Lukas labai santūriai teužsimena apie Mariją. Marija lieka skendėti visiškoje tyloje. Ji joje skendėjo iki gimstant Sūnui ir liko joje Jam gimus. Pasak Mato, išgirdęs, kad Marija nėščia, Juozapas iš pradžių sumišo, o paskui apsisprendė ją pasiimti į namus. Tad „Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų, kurį jis pavadino Jėzumi“ (Mt 1, 25). Taigi težinome, kad ji buvo nėščia, o ji pati mums lieka visiškai paslėpta. Panašiai santūriai pasakoja Lukas. Jo pasakojime Marija irgi neištaria nė žodžio. Ciesoriui išleidus įsakymą, Juozapas su savo nėščia žmona iškeliavo užsirašyti į Betliejų: „Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2, 6–7).

Gimusį Kūdikį lankant karaliams (Mato pasakojime), piemenims (Luko pasakojime), Marija tyli, tarsi jos Sūnus jai nepriklausytų, tarsi gyriaus žodžiai, skambantys Jam, nebūtų skirti ir jai. Sunku patikėti, kad motina, pagimdžiusį vaikelį, liktų tokia bebalsė, tyli. Pasak Mato (2, 1–12), išminčiai, arba karaliai, „Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros“ (Mt 2, 11). O Marija nepratarė nė žodžio. Pasak Luko pasakojimo (2, 8–20), vietiniai piemenys, nusiskubinę į Betliejų, kaip jiems nurodė Viešpaties angelas, „rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 16).

Tačiau Lukas šiek tiek praskleidžia Marijos tylos slėpinį: jis įterpia pastabą, rodančią, kad Marija yra kontempliatyvioji par excellence. Jis rašo: „visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu“ (Lk 2, 18), ir priduria: „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Taigi Marija elgiasi išties kontempliatyviai. Panašių pasakymų randame ir Senajame Testamente: „šio įvykio negalėjo užmiršti“, „tą dalyką saugojau savo širdyje“ (Pr 37, 11; Dan 7, 28). Šie pasakymai siejami su slėpiningais apreiškimais. Jų gavėjai juos saugo savo širdyje. Lukas nori pabrėžti, kad tai, ką Marija saugo savo širdyje, jai visiškai atsiskleis tik Velykų apreiškimo šviesoje. Ji viską svarsto savo širdyje, tiksliau sakant, ji ieško prasmės savo širdyje. Biblijoje širdimi įvardijamas viso asmens centras: vidinis gyvenimas, mintys, atmintis ir jausmai. Štai kodėl Marija būtent savo širdyje visus tuos dalykus rūpestingai saugo ir apmąsto, lygina juos su tuo, ką ji žino apie Dievą. Tokia ji mums visiems vaizduojama: susimąsčiusi šalia savo Sūnaus ir visiškai perimta Jo slėpinio.

Paaukojimas šventykloje (Lk 2, 22–35)

Paaukojimo šventykloje scenoje visas dėmesys nukreiptas į kūdikį Jėzų. Jis ir yra Luko pasakojimo centras. Tačiau evangelistas nori į šią sceną įtraukti ir Kūdikio Motiną, parodyti, kad ji yra itin glaudžiai susijusi su šiuo slėpiniu. Kaip ir kitose savo evangelijos vietose, Lukas nurodo, kad Jeruzalė yra žemiškosios Jėzaus kelionės tikslas. Čia Jis ateis, kaip ir kiti pranašai, sutikti savo mirties (plg. Lk 13, 33), be to, Jeruzalė taps vieta, nuo kurios prasidės Jo mokinių misija (plg. Lk 24, 47; Apd 1, 8). Ir šiame pasakojime Lukas pabrėžia ypatingą Jeruzalės svarbą: „Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui“ (Lk 2, 22).

Marija ir Juozapas paprasčiausiai vykdo tai, ką liepa Įstatymas. Scena netikėtai sušvinta nauja šviesa – pasirodo Simeonas. „Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo“ (Lk 2, 25). Simeonas pabrėžia paaukojimo mesijinę svarbą išsakydamas savo lūkesčius: („Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti“ (Lk 2, 29). Mesijinė paaukojimo svarba ypač atsiskleidžia Simeono pranašystėje apie Sūnų: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 34–35).

Biblinėje kalboje kalavijas dažniausiai reiškia Dievo žodį (plg. Iz 49, 2; Išm 18, 15; Ef 6, 17; Žyd 4, 12; Apr 1, 16; 2, 12. 16; 19, 15. 21). Žodis tampa galutiniu atėjus Mesijui, kuris yra šviesa pagonims apšviesti ir Izraelio tautos garbė (plg. Lk 2, 32). Sykiu Jis bus – kaip tuojau pat įvardija Simeonas – „prieštaravimo ženklas“ (plg. Lk 2, 34–35). Išties Jėzaus misija – tai Kenčiančio Tarno (plg. Iz 42, 6; 49, 6) misija. Iš jo Jahvė padarė „aštrų kalaviją“ (Iz 49, 2).

Aukodami savo sūnų Viešpačiui Marija ir Juozapas ne tik įvykdo Mozės įstatymą paaukoti visus Izraelio pirmgimius sūnus, bet ir nejučiomis skelbia vienatinę Kristaus auką, sykiu jie padeda išsipildyti pranašystei: Viešpaties šlovė vienądien turi įžengti į šventyklą (plg. Ag 1, 8; 2, 7).

Marija nėra paprasčiausia savo Sūnaus slėpinio stebėtoja. Ji tikrai dalyvauja Jo gyvenime ir įsitraukia į Jo likimą. Gal Lukas turi omenyje Jėzaus kančios sceną ir Jo Motiną, stovinčią po kryžiumi (plg. Jn 19, 25), bet kol kas pati Marija to nesuvokia. Jos nuostaba ir negebėjimas suprasti, kas vyksta, patvirtina, jog ji yra tikėjimo moteris, besistengianti vis giliau suvokti (plg. Lk 2, 33. 50). Dabar ji, sužinojusi apie būsimą Izraelio pasipriešinimą jos Sūnui, privalo priimti tai, kad tie įvykiai bus nukreipti ir prieš ją.

Šios rūsčios Simeono pranašystės akivaizdoje Marijos tyla, viena vertus, reiškia, kad ji visa tai iki galo priima, bet, kita vertus, ta tyla yra ir jos negebėjimo suprasti ženklas. Tyla gaubia ir vienumą Nazarete. „Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą“ (Lk 2, 39). Paaukodama savo Sūnų, kaip reikalavo Mozės Įstatymas, Marija pripažino, kad jis priklauso ne jai, bet Dievui (plg. Iš 13, 2. 12). Ji apmąstė Simeono žodžius, kad ir jai teks dalis skausmingoje Jėzaus misijoje. Jėzaus paaukojimas nesibaigė apeigomis, jis tęsėsi. Marija visą gyvenimą vis iš naujo turėdavo Jį paaukoti, nesvarbu, ar ji būdavo šalia Sūnaus, ar toli nuo Jo. Lukas sąmoningai ar nesąmoningai nemini išpirkos, duotos už vaiką, ir sumaišo ją su duotąja dėl motinos apvalymo (plg. Lk 2, 23; Kun 12, 8). Marija tampa dalininke visiško jos Sūnaus paaukojimo Tėvui, netgi iki mirties. Marijos visiškas sutikimas – jos tylėjimas.

Tyla kasdieniuose kentėjimuose (Mt 2, 13–15; Lk 2, 41–52)

Malda tremtyje (Mt 2, 13–15). Pasakojime apie pabėgimą į Egiptą mūsų dėmesys vėl išskirtinai nukreipiamas į kūdikį. Išsipildo Ozėjo pranašystė, kurioje Dievas sako apie Izraelį: „Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų“ (Mt 2, 15; plg. Oz 11, 1). Marija toliau dalyvauja savo Sūnaus likime. Ji paprasčiausiai keliauja drauge su Juozapu, gavusiu iš angelo nurodymą: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“ (Mt 2, 13). Šeima lieka tremtyje (plg. Mt 2, 15). Tremties metus, kupinus netikrumo ir kančios, gaubia tyla.

Nieko nežinome apie Marijos maldą tuo laikotarpiu. Ji yra kviečiama drauge su Sūnumi patirti tai, ką patyrė Dievo tauta tremties metais. Kaip ir Dievo tauta, Marija nepaliauja ieškojusi, kad labiau įsiskverbtų į Dievo sumanymo slėpinį. Kontempliatyvi Betliejaus tyla perauga į troškimą geriau suvokti. Iš angelo žodžių Marija žino, kad jai gimęs Sūnus „bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“ (Lk 1, 32–33). Marija be paliovos visa tai dėmesingai mąsto ir svarsto savo širdyje. Angelo žodžiai įgauna gilesnę prasmę jai išgirdus Simeono pranašystę (plg. Lk 2, 34–35). Gėlos kalavijas įsirėžia į jos sielą.

Tremtyje Marija lieka ištikima Viešpaties tarnaitė, ne taip, kaip dykumoje murmėjusi ir maištavusi išrinktoji tauta. Marijos pasitikėjimas Dievu niekada nesusvyruoja. Ji patiria Izraelio iškentėtą skausmą ir bejėgiškumą tremties klajonėse. Ji yra tremtinė, nors neturi jokios asmeninės kaltės. Marija grumiasi su amžinu Kenčiančiojo Tarno klausimu: „Kaip ilgai, VIEŠPATIE? Nejau slėpsies amžinai?“ (Ps 89, 47; plg. 6, 4; 94, 3). Ji žino, kad Dievas „numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius“ (Lk 1, 52). Sykiu Marija yra iš tų, kurie nebijo klausti: „Kaip tai įvyks“ (Lk 1, 34). Taigi Matas nekalba apie Marijos maldos patirtį tremties laikotarpiu, bet viso jo Evangelijos pasakojimo ašis – Marija drauge su savo Sūnumi patiria tai, ką patyrė Dievo tauta dykumoje, neišskiriant nė dykynėje tekusių išmėginimų.

Malda gyvenant slaptoje (Lk 2, 41–52). Apie tuos ilgus metus, kuriuos Jėzus nugyveno Nazarete, težinome maža. Tik tiek, kad Jis dvylikos metų buvo nukeliavęs į Jeruzalę (plg. Lk 2, 41–50). Lukas rašo paprastai, kad savo miestelyje Jėzus „augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo. <…> [Jis] augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 40. 52). Apokrifai mėgino užpildyti spragą apie šiuos metus pasakojimais apie pramanytus įvykius ir stebuklus, bet kur kas gilesnė prasmė slypi evangelijų tyloje, gaubiančioje tuos slaptoje praleistus metus. Matas savo pasakojimą apie pabėgimą į Egiptą taip baigia: „Išgirdęs, jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo, pabūgo ten vykti. Įspėtas sapne, nukeliavo į Galilėjos sritį ir apsigyveno Nazareto mieste, kad išsipildytų pranašų žodžiai: Jį vadins Nazariečiu“(Mt 2, 22–23).

Lukas praleidžia pabėgimą į Egiptą. Pasakojimo apie Kūdikio paaukojimą Šventykloje pabaigoje jis rašo: „Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą“ (Lk 2, 39). Tuojau po šio pasakojimo rašoma apie Jėzaus pasilikimą Šventykloje (plg. Lk 2, 41–50). Čia Marija kaip Motina imasi iniciatyvos ir prašo Sūnų paaiškinti, kodėl Jis pasiliko. „Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“ (Lk 2, 48). Suprantama tėvų nuostaba ir teisėtas klausimas, į kurį Jėzus mįslingai atsako: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49). „Bet jie, – pasak Luko, – nesuprato jo žodžių“ (Lk 2, 50). Jėzaus slėpinys pranoksta žmogaus suvokimą, netgi Marijos nuotuoką, o juk ji buvo visiškai atvira Dievo žodžiui. Marija „laikė visus įvykius savo širdyje“ (Lk 2, 51).

Pasakymas „visus įvykius“ turi plačią reikšmę. Jis apima ir angelo žodžius per apreiškimą, ir Elzbietos pripažinimą, ir piemenų bei išminčių pagarbinimą, ir susitikimą su Simeonu bei Ona, ir nepriklausomą jos Sūnaus elgesį Šventykloje. Sykiu šie žodžiai apima ir kasdienį Jėzaus gyvenimą, Jo nuolankumą ir augimą, tą gyvenimą, apie kurį evangelistai tuo metu neturėjo ką daugiau pridurti (plg. Lk 2, 40. 52). Marija visus tuos įvykius vis iš naujo apmąsto. Tais slaptoje nugyventais metais ji, kaip ir kiekvienas pamaldus izraelitas, melsdavosi Dievui, kasmet maldingai keliaudavo į Šventyklą Jeruzalėje (plg. Lk 2, 41). Bet pirmučiausia jos malda buvo: apmąstyti, ką reiškia Jėzui būti savo Tėvo reikaluose (plg. Lk 2, 49), kai, jos akimis, Jis augdamas perima Juozapo darbą ir yra žinomas kaip „dailidė“ (Mk 6, 3).

Marija žino, kad ji rado „malonę pas Dievą“ (Lk 1, 30) ir kad jai gimęs Sūnus „bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus“ (Lk 1, 32), bet ji turi tai suvokti nuošalaus ir visiškai įprasto gyvenimo tyloje. Ji nori būti Viešpaties tarnaite, bet po pradžioje jai duotų ypatingų ženklų toliau ji privalo viską priimti nebegaudama jokių ženklų. Kaip Jėzus tyliai „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52), taip ir Marija tyliai „laikė visus įvykius savo širdyje“ (Lk 2, 51). Tokia buvo jos ilga malda.

Santūrūs Evangelijos pasakojimai apsaugo Mariją nuo visokiausių maldingų padailinimų. Ji yra tvirtai įsišaknijusi savo gimtojo krašto gyvensenoje. Ji yra moteris, priklausanti tautai, pašauktai gyventi išskirtiniu ir nepakartojamu pašaukimu. Marija savo nepaprastą pašaukimą išgyvena paprasto šeimos gyvenimo tėkmėje, patirdama paprastus šeimos džiaugsmus ir skausmus.

Pasitikinti malda Kanoje (Jn 2, 1–5)

Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno“. Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 1–5).

„Moterie, ko tu nori iš manęs?“ (Evangelijos žodžiais tariant: „O kas man ir tau, moterie?“) Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Jėzus neleidžia savo Motinai kištis: „Dar neatėjo mano valanda!“ Jono evangelijoje Jo valanda – tai Kryžiaus valanda, ženklinanti galutinį Sūnaus įžengimą į Tėvo šlovę (plg. Jn 12, 23. 27; 13, 1; 17, 1 ir 7, 30; 8, 20). Bet ši Valanda yra tam tikra prasme jau atėjusi per ženklus, apreiškiančius Jo šlovę. Pirmasis iš tų ženklų įvyko Kanoje (plg. Jn 2, 11). Ar Jėzaus atsakymą Marijai aiškinsime kaip teiginį, ar kaip kausimą: „Negi mano valanda dar neatėjo?“, Jėzus nuo Motinos laikosi atstu (plg. Lk 2, 49). Taip Jis nori parodyti jai ir mums, kad, laukiant Jo Valandos, įvyksta esminis Marijos ir jos Sūnaus santykio pokytis. Marijos didybės pirmutinis šaltinis jau trykšta ne iš jos motinystės, jos kūniško ryšio su savo Sūnumi, bet iš jos dvasinio tikėjimo saito, iš jos klusnumo Jo žodžiui. Jėzui svarbi ne fizinė, bet dvasinė šeima (plg. Lk 8, 19–21; 11, 27–28). Tapti šios dvasinės Jėzaus šeimos nariu kviečiamas kiekvienas Jo sekėjas.

Kaip tik tokioje perspektyvoje Jonas vaizduoja Mariją Kanoje. Ji – pirmoji iš Sūnų įtikėjusių mokinių. Jos malda yra užtarimas, bet pirmiausia – tai visiško atsidavimo Dievo valiai, pasireiškusiai jos Sūnuje, malda. Jaunavedžių bėda paskatina Mariją su moters jautrumu ir motinos primygtinumu kreiptis į Sūnų: „Jie nebeturi vyno.“ Vien tik Jis gali ką nors padaryti. Bet ji paklūsta visiškai nesuprasdama. Jėzaus Motina tapo Jo tarnaite, su tikėjimu laukiančia, kad ir ką Jis panorės daryti.

Marija savo Sūnui nepateikia kokio nors ypatingo prašymo. Ji paprasčiausiai pasako, kokia bėda atsitiko. Taigi savo pasitikinčiu tikėjimu ji yra naujos tikinčiųjų šeimos pavyzdys. Dėl šios priežasties Jėzus į ją kreipiasi moterie, o ne motina. Senosios sandoros tauta dažnai būdavo vaizduojama moters įvaizdžiu (plg. Ez 16, 8; 23, 2–4; Jer 2, 2; 31, 4. 15; Oz 1–3; Iz 26, 17 ir t.; Ps 45, 11–17). Čia Marija Moteris vaizduoja Naujosios sandoros tautą, kaip ir vėliau jai atstovaus stovėdama po kryžiumi (plg. Jn 19, 26; Apr 12, 1–2).

„Darykite, ką tik jis jums lieps.“ Tai paskutiniai Marijos žodžiai, užrašyti Naujajame Testamente. Atminkime tai ir visada būkime jautrūs jų prasmei. Marija nėra ta, kuri priverčia savo Sūnų apsigalvoti, tarsi Jam reiktų priminti, kad Jis yra gailestingas. Ji yra ta, kuri atsiduoda kiekvienam Jo žodžiui ir moko kitus daryti tą patį. Jos malda Kanoje yra visiškas pasitikėjimas ir pasirengimas priimti Jo valią. Tai yra ir Marijos, ir, apskritai visos maldos šerdis – su pasitikėjimu atsiduoti Dievo valiai.

Kryžiaus priėmimas (Jn 19, 25–27)

Jono evangelijoje tėra dvi scenos, kuriose pasirodo Marija. Jos tobulai dera ir viena kitą papildo. Jėzaus šlovės apsireiškimas prasideda Kanos ženklu ir pasibaigia Kalvarijoje. Tiek Kanoje, tiek kryžiaus papėdėje Marija parodoma kaip Jėzaus Motina (plg. Jn 2, 1; 19, 25). Abiejose scenose Jėzus į ją kreipiasi „moterie“ (Jn 2, 4; 19, 26). Štai ką ketvirtoji Evangelija rašo apie Mariją Kalvarijoje:

Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Klopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save (Jn 19, 25–27).

Kitaip negu sinoptikai, paminėję, kad Kalvarijoje stovėjo moterų būrelis ir žiūrėjo į tai, kas vyksta, iš tolo, ir neišskyrę iš tų moterų Jėzaus Motinos (plg. Mt 27, 55–56; Mk 15, 40–41; Lk 23, 49), Jonas ją mini išskirtinai ir, pasak jo, ji yra pirmoji tarp moterų, stovinčių netoli kryžiaus. Taigi ketvirtasis evangelistas nori pasakyti, kad Marijos vaidmuo svarbiausias. Jėzus kreipiasi pirmiausia į ją ir Jo žodžiai skirti jai vienai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ (Jn 19, 26). Šiais žodžiais prieš atiduodamas dvasią (plg. Jn 19, 30) Jėzus paskelbia Mariją visų Jį tikinčiųjų Motina. Visus Jėzų tikinčius vaizduoja Jo mylimasis mokinys (plg. Jn 19, 26). Galime drauge su Pauliumi VI pridurti, kad Jėzus Mariją padaro Bažnyčios Motina. Tai ne fizinės, o dvasinės motinystės klausimas; tos motinystės, kuri reikalauja laisvo kiekvieno tikinčiojo atsako tikėjimu. Štai kodėl Jėzus tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ (Jn 19, 27).

„Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus“ (Jn 16, 21). Tai Marija, sutinkanti savo valandą kryžiaus papėdėje, – jos valanda yra Jo valanda, Jėzaus valanda. Dabar išsipildė Simeono pranašystė (plg. Lk 2, 34–35). Per savo skausmą Marija tampa mūsų motina. Ar mes kada įstengsime suvokti, kas vyko jos sieloje stovint po savo Sūnaus kryžiumi? Ji žvelgia tylomis į Jį, kuris dabar tapo „skausmų vyras, apsipratęs su negalia“ (Iz 53, 3). Ji žvelgia į Tą, kurį „jie pervėrė“ (Zch 12, 10; Jn 19, 37). Ji priima, kad angelo paskelbtoji jos Sūnaus didybė apsireiškia dabar, kai Jis tapo it kirminas, vienų išjuokiamas, kitų niekinamas (plg. Ps 22, 7). Ji sutinka tapti moterimi (plg. Pr 3, 15), kurios atžala galiausiai įveiks gyvatę (plg. Apr 12, 1–2). Tai moteris, kurią krikščionys vėliau pavadins Sopulingąja Moterimi.

Ar Marija meldėsi, kai skausmo kalavijas galutinai pervėrė jos motiniškąją širdį, ar ji meldėsi tą baisią visiškos pražūties valandą? Ji susivienijo su savo Sūnaus apleistumo šauksmu: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“Ją stiprino tie patys psalmių žodžiai, kurie išreiškė Jo širdgėlą (plg. Ps 22; Mt 27, 46; Mk 15, 34) ir nušvietė Jo pasitikėjimą (plg. Ps 31; Lk 23, 46). Marijos buvimas su Sūnumi Jo bejėgiškumo valandą buvo jos malda. Ji tyliai stovi prie Jėzaus kryžiaus (plg. Jn 19, 25). Jos tyla yra priėmimo ir meilės tyla.

Malda su mokiniais laukiant Dvasios (Apd 1, 12–14)

Tuomet jie sugrįžo į Jeruzalę iš vadinamojo Alyvų kalno, buvusio netoliese – kiek leidžiama nueiti šabo dieną. Parėję jie susirinko aukštutiniame kambaryje, kur buvo apsistoję. Ten buvo Petras ir Jonas, Jokūbas ir Andriejus, Pilypas ir Tomas, Baltramiejus ir Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas, Simonas Uolusis ir Judas, Jokūbo brolis. Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais (Apd 1, 12–14).

Šiame tekste paskutinį kartą Naujajame Testamente minima Marija. Ji vaizduojama Bažnyčios širdyje, drauge su apaštalais besimeldžianti ir laukianti Jėzaus žadėtosios Dvasios (plg. Apd 1, 5. 8). Laukiančių grupę sudaro vienuolika apaštalų, moterys – veikiausiai Jėzaus sekėjos (plg. Lk 8, 2–3; 23, 49; 24, 1–11. 22) – ir Jo broliai. Manytina, kad tai buvo kai kurie Jo giminaičiai (plg. Lk 23, 49). Apaštalai suminimi vardais. Atkreipkime dėmesį, kad, be apaštalų, vienintelė Marija minima vardu. Taip Lukas pabrėžia jos buvimo svarbą ir suteikia jai Jėzaus Motinos titulą.

14-oje eilutėje rašoma: „vieningai atsidėjo maldai“.Marija neatsiskiria nuo bendruomenės. Priešingai – ji yra visiškoje bendrystėje su mokiniais. Marijos, Jėzaus Motinos, vaidmuo gimstant Bažnyčiai yra esminis.

Lukas išryškina svarbų panašumą tarp Dvasios nužengimo ant Marijos per angelo apreiškimą ir Dvasios nužengimo ant Bažnyčios per Sekmines. Marija Nazarete dėmesingai klausėsi Dievo žodžio (plg. Lk 1, 28–37), o dabar ji drauge su mokiniais yra atidūs pažado žodžiui (plg. Apd 1, 14; 1, 5. 8). Marija, angelui tarus žodį, stebuklingai pradėjo kūdikį. Mokiniai stebuklingai tapo drąsiais apaštalais, per juos galėjo išsipildyti Jėzaus pažadas: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Kaip Marija paliudijo Šventosios Dvasios galybę savo giesme Magnificat, taip apaštalai Evangelijos žinią liudijo ir skleidė ligi žemės pakraščių. Kaip ji skelbė, kad didžių dalykų jai padarė Aukščiausiasis (plg. Lk 1, 49), taip ir mokiniai skelbė didžius Dievo darbus (plg. Apd 2, 11).

Per Sekmines ant besimeldžiančios Marijos, kaip ir ant mokinių, nužengia Dvasia, ir ji, kaip ir mokiniai, irgi tampa liudytoja, bet tylia liudytoja. Esti dalykų, kurių nežino netgi Dvylika, tad jie nė negali apie juos kalbėti. O Marija gali juos liudyti dėl savo nepakartojamo ryšio su Sūnumi ir savo, kaip pirmosios Jo mokinės, tikėjimo. Marija turi tokią Dvasios patirtį, kokios neturi net apaštalai. Nuolat besimeldžianti moteris tampa ypatinga ir nepakartojama liudytoja klausančios Bažnyčios širdyje.

Išaukštinta Marija ir toliau meldžiasi už Bažnyčią ir drauge su ja. Tai jos motiniško rūpesčio dalis. Jis rūpinasi kiekvienu savo vaiku ir sykiu trokšta, kad mes melstumės drauge su ja ir kaip ji: su tokiu pačiu imlumu Dievo žodžiui, su tokia pačia gyriaus ir padėkos Dievui už malones dvasia, su tokiu pačiu pasitikėjimu Dievo gailestingumu, taip pat, kaip ji, priimdami Dievo valią ir, kaip ji, visiškai susivieniję su visuotiniu Dievo išganymo užmoju. Ji mums yra sektinas pavyzdys.

Popiežius Paulius VI Mergelę Mariją pavadino pavyzdžiu tikintiesiems, nes savo gyvenimo kelyje ji visiškai ir atsakingai priėmė Dievo valią, klausėsi Dievo žodžio ir jį vykdė, jos veiksmus įkvėpė meilė ir tarnystės dvasia. Mergele Marija verta sekti, kadangi ji – pirmoji ir tobuliausia Kristaus mokinė (plg. Marialis cultus, 35). Jonas Paulius II papildo Paulių VI: „Tad Marija kaip Motina tam tikra prasme tapo pirmąja savo Sūnaus „mokine“, kuriai savo „sek paskui mane“ jis ištarė anksčiau negu apaštalams ar kam kitam (plg. Jn 1, 43)“ (Redemptoris Mater, 20). Ši mintis apie Marijos mokinystę ataidi iš Bažnyčios tradicijos. Prieš daugelį amžių Augustinas rašė, kad Marija „tikėjimu įtikėjo, tikėjimu pradėjo. <…> kur kas didingiau, kad ji buvo Kristaus mokinė, nei kad Jo Motina. Kur kas didesnė laimė būti Jo mokine, nei būti Jo Motina. <…> motiniška giminystė Marijai nebūtų buvusi naudinga, jei ji Kristaus nebūtų nešiojusi ir širdyje, o ne vien kūne.“

Taigi Marijos slėpinys atsiskleidžia paprastai ir nuolankiai širdžiai. Jis atrandamas tikėjimu ir pasitikėjimu. Mergelė Marija – mūsų tikėjimo sesuo ir mūsų Motina. Ji – tobula mokinė ir Motina. Jos tobulumas – evangelinis paprastumas.

Pamaldų tvarka

07.30 val. Rytmetinė

8.05 val. Tercija

8.15 val. Šv. Mišios
(Šv. Mišių laikas gali būti keičiamas, kiekvienos dienos šv. Mišių laiką galite rasti skiltyje – Kalendorius)

12.45 val. Dieninė

14.30 val. Nona

17.20 val. Vakarinė 

20.30 val. Naktinė ir Aušrinė

Kalendorius