Birželio 19–25 dienomis mūsų vienuolyne viešėjo t. Pedro Tomás Navajas OCD. Tėvas Pedro gyvena Ispanijoje, Burgoso basųjų karmelitų bendruomenėje. Jis yra daugelio straipsnių autorius, veda kursus, rekolekcijas, skaito konferencijas karmelitiškojo dvasingumo temomis, redaguoja žurnalą „Orar“. Eilę metų buvo renkamas Ispanijos basųjų karmelitų provincijos provincijolu. Buvo provincijolo patarėjas, taip pat vyresnysis bei naujokų mokytojas įvairiose brolių karmelitų bendruomenėse.

Remdamasis pagrindiniais šv. Jėzaus Teresės veikalais: „Buveinėmis“, „Tobulumo keliu“ ir „Steigimais“ – mūsų bendruomenei tėvas Pedro kalbėjo apie maldą. Tarp daugelio dalykų jis pabrėžė, kad malda negali būti atsieta nuo konkrečios besimeldžiančio žmogaus situacijos, ji prasideda „čia ir dabar“. Mūsų gyvenime nėra nė vieno žmogaus, įvykio, konflikto, kuriuos galėtume palikti „šalia“ maldos. „Įtampos ir nerimo kupinais laikais mokykimės skonėtis dabartimi, šia akimirka, joje gyvenkime, ištverkime mums besipriešinančią tikrovę, nepasiduokime praeities nostalgijai ar svajonėms, bet priimkime „čia ir dabar“ atsiveriančias galimybes“, – ragino tėvas. Patys mažiausi, kasdieniškiausi mūsų veiksmai gali tapti malda: „Nereikia nuveikti didelių dalykų: aš apverčiu keptuvėje kiaušinienę iš meilės Dievui; baigęs, jei neturiu kito darbo, parpuolu žemėn ir garbinu savo Dievą, kuris suteikė man malonę ją iškepti. Po to atsikeliu laimingesnis už karalių“ (brolis Prisikėlimo Laurynas).

Tėvas Pedro taip pat pabrėžė, kad bendruomenėje mes vienos kitoms padedame ne tik atlikti tam tikrus darbus, bet ir melstis.

Remdamasis šv. Jėzaus Teresės mokymu, išdėstytu „Tobulumo kelyje“, tėvas kalbėjo, kokie reikalingi neprisirišimas, klusnumas ir neturtas einant maldos keliu: „Tai Dvasios dovana, jei galime būti Tėvo Artume kaip vargšai, t. y. žmonės, kupini pasitikėjimo, atviri, pasirengę vykdyti Jo valią.“ Tai turint galvoje buvome kviečiamos apmąstyti 131 psalmės žodžius: „Tikro mokinio širdis neišdidi, jo žvilgsnis neišpuikęs. Jis nesiekia didelių dalykų, to, kas prašoka jo jėgas. Jis yra patenkintas ir ramus; kaip vaikas ramus ant motinos kelių, taip rami jo širdis krūtinėje.“

Kalbėdamas apie maldą ir remdamasis „Buveinių“ knyga, tėvas pabrėžė, kad svarbu įeiti į savo vidų: „Svarbu neeikvoti veltui laiko, plaukiant pamaldaus gyvenimo paviršiumi, bet suvokti, kad esame širdyje To, kuris trokšta, jog gyventume pilnatvišką gyvenimą. Kaip prisiartinti prie savo vidaus? Ieškoti, atverti Dievui erdvę, kad Jis ją toliau kurtų. Nuo paviršutiniškumo eiti į gilumą, nuo triukšmo – į tylą, nuo nebuvimo į buvimą.

Patarimai maldai:

*įsikurti Jėzaus žvilgsnyje;

*leisti Jam mus globoti;

*žvelgti į Jį, klausytis Jo,

ieškoti Jo veido;

*būti tikriems, kad Jis mus myli;

*klausytis šventųjų – Dievo meilės liudytojų.“

Tėvas Pedro taip pat kalbėjo apie Mediną del Kampo, brolių karmelitų vienuolyno Diuruele, Sorijos ir Burgoso vienuolynų steigimus. Šios konferencijos mums atskleidė labai gyvą ir žmogišką šv. Jėzaus Teresės paveikslą: ir ją kamavo abejonės, nežinia, netikrumas. Ne kartą ji jautė nenorą, vidinį pasipriešinimą ir rašydama „Steigimų“ knygą nebijojo to pripažinti. Tačiau ji visuomet troško vykdyti Dievo valią. Šis troškimas bei visiškas pasitikėjimas Dievu padėjo Teresei įveikti visas baimes ir dažnai, kaip Abraomui, „išeiti nežinant kur“... „Steigimų“ knyga yra knyga apie Karmelio ordinui išlietas Dievo gailestingumo malones. Pasak Teresės, ji tebuvo silpnas ir netobulas įrankis: visus didžius darbus įsteigiant septyniolika vienuolynų nuveikė Viešpats.

Tėvas Pedro kvietė mus dalytis savo patirtimi užduodamas klausimus, jautriai ir nuoširdžiai primindamas gyvenimo Karmelyje prasmę, kalbėdamas apie tarnystę artimui kaip autentiškos maldos vaisių, pabrėždamas būtinumą klausytis Dievo žodžio ir atsiverti Šventosios Dvasios naujumui.

Dalyvaudamas bendruomenės rekreacijose savo džiaugsmu, broliškumu, humoru tėvas Pedro tarsi įkūnydavo tai, apie ką kalbėdavo konferencijų metu.

Džiaugiamės šia užsimezgusia draugyste, lydime malda ir tikimės dar ne kartą susitikti Lietuvoje.