• Simple Item 5
  • Simple Item 7
  • Simple Item 1
  • Simple Item 2
  • Simple Item 8
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

Spalio 1 d., Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės iškilmėje, šventėme Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės vienuolyno įsikūrimo 25 metų jubiliejų. Džiaugiamės, kad šventėje dalyvavo naujai paskirtas apaštalinis nuncijus Lietuvai arkivyskupas Petar Rajič, vyskupai Eugenijus Bartulis ir Linas Vodopjanovas OFM, gausus būrys kunigų, kitų kongregacijų seserys, vietinės valdžios atstovai, kaimynai, bičiuliai, geradariai.

Šv. Mišiose dėkojome Dievui už visas per šiuos metus suteiktas malones, o šventinėje agapėje dalijomės džiaugsmu, klausėme seserų liudijimų ir žiūrėjome vaizdinę medžiagą apie vienuolyno ištakas.

Dėkojame vyskupui Linui už padrąsinimą ir pagalbą organizuojant šventę, kun. Mindaugui Pukščiui bei br. Carlui Bertagninui OFM, padėjusiems paruošti liturgiją, ir visiems vienuolyno draugams, geradariams Lietuvoje bei užsienyje, kurie malda, patarimu, auka, rūpesčiu, talentais prisidėjo prie šios nuostabios šventės.

Dalijamės arkivyskupo Petaro Rajičiaus homilija ir šventės akimirkomis.

Brangūs broliai ir seserys,

praėjo lygiai dvidešimt dveji metai nuo to, kai 1997-aisias, būtent šią dieną, Bažnyčiai minint šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę, paskutinį kartą čia su jumis aukojau šv. Mišias. Tuo metu buvau jaunas ir vargšelis monsinjoras, nunciatūros sekretorius, o šiandien esu čia pas Jus, jaunas kaip tada, toks pats vargšelis, tik jau su Apaštalinio nuncijaus, Šventojo Tėvo neverto atstovo, pareigomis.

Su dideliu džiaugsmu prisimenu Jūsų pirmuosius buvimo Paštuvoje metus ir pirmąjį mažytį namelį, kuriame pradėjote savo Karmelį.

Šiandien esu laimingas galėdamas vėl su Jumis susitikti šiame gražiame vienuolyne ir švęsti šventąją Eucharistiją, Jūsų koplyčioje minint dvidešimtpenktąsias Jūsų įsikūrimo čia metines. Šv. Mišias aukosiu už Jus, brangios seserys, už naujus pašaukimus ir už visus Bažnyčios Lietuvoje reikalus.

Šiandien švenčiame vienos mergaitės minėjimą – vienuolės, mirusios dvidešimt ketverių metų, kuri, nepraėjus nė penkiasdešimčiai metų po išėjimo iš šio pasaulio, tapo visos Bažnyčios pažiba.

Šios mažos šventosios šventė mums primena Izaijo žodžius, kad Dievo mintys – ne mūsų mintys, o jo keliai – mūsų keliai (plg. Iz 55, 8). Mūsų mintys dažnai kyla iš pasipūtimo, o Dievo – iš nusižeminimo. Mūsų keliai yra vien bandymas tapti svarbiems ir dideliems, o Dievo keliais keliaujama tampant mažutėliais. Kaip norėdami keliauti į šiaurę turime pasirinkti pietums priešingą kryptį, taip keliaujant Dievo keliais turime rinktis priešingą kryptį tai, kurią mus verčia pasirinkti mūsų puikybė.

Teresė turėjo didelių ambicijų, didelių troškimų – norėjo būti ir kontempliatyvi, ir aktyvi, apaštalė, mokytoja, misionierė ir kankinė. Kartą rašė, kad vienos kankinystės formos jai atrodė per maža, norėjo visų. Bet Viešpats leido jai suprasti, kad, norint patikti Dievui, yra tik vienas kelias: tapti nuolankiems ir mažiems, mylėti Jį paprastai, su pasitikėjimu ir vaiko atsidavimu mylinčiam tėvui. Gražioji 131-oji psalmė gali būti pritaikyta šv. Teresės gyvenimui: „Neieškau didelių dalykų, viršijančių mano jėgas. Netgi esu patenkinta ir rami, – kaip vaikas ramus ant motinos kelių.“

Taip ši jaunuolė pajėgė iš naujo įkvėpti Bažnyčioje tyrą Evangelijos dvasią, primindama esminę tiesą: prieš duodant Dievui, yra būtina gauti. Mes esame linkę visada žiūrėti į tai, ką duodame. O Teresė suprato, kad Dievas yra meilė, visada pasiruošusi duoti, ir kad viską gauname iš Jo. Kas nori parodyti savo dosnumą pirmiau nei priimti gailestingumą, gailestingąją Dievo meilę, tas – išpuikęs. O tas, kuris priima iš Dievo tai, ką Jis duoda, su vaiko paprastumu, pasiekia šventumą: toks žmugus yra laimingas daug ko neišmanydamas ir viską gaudamas iš Dievo. Tai dvasinė nuostata, kuri taip pat yra Dievo dovana ir toli gražu ne pasyvumas.

Teresė didvyriškai aukojosi ir sunkiai susirgusi turėjo didžiulę sielos stiprybę: Dievo galybė pasireiškė jos silpnume, kurį ji pasitikėdama atidavė į Dievo rankas. Taip ji sugebėjo stebinančiu būdu perkeisti kryžių į meilę. O tas kryžius buvo sunkus, ji pati apie tai sakė savo gyvenimo pabaigoje – netikėjo galėsianti taip kentėti.

Išmokime šiandien šią didžią pasitikėjimo, nuolankumo, džiaugsmo pamoką ir melskime šv. Teresę, kad padėtų ir mums keliauti, kaip ji, dvasios neturte ir širdies nuolankume. Tada, kaip ir ją, mus užlies ramybės upė.