Spalio 15 d., švenčiant Šv. Jėzaus Teresės iškilmę, mūsų vienuolyne svečiavosi apaštališkasis nuncijus – arkivyskupas dr. Petaras Rajičius. Kviečiame paskaityti jo homiliją, pasakytą šv. Mišių metu.
Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Štai ir vėl vargšelis nuncijus su jumis. Tačiau šį kartą jis atvyko ne vienas, o lydimas kitų vargšelės Nunciatūros šeimos narių, kurie jums gerai pažįstami. Nuoširdžiai sveikinu ir kitus čia atvykusius tikinčiuosius. Iš širdies dėkoju už kvietimą vadovauti šiandienos Eucharistijai, švenčiant liturginę Šventosios Jėzaus Teresės, visuotinės Bažnyčios Mokytojos, didžios Jūsų kongregacijos šventosios, šventę.
Šventoji Jėzaus Teresė gimė 1515 metais Ispanijoje, likus dvejiems metams iki Liuterio pradėtos protestantiškosios reformos. Jos šventumas yra originalus ir patrauklus tiek kaip Karmelio reformuotojos, tiek kaip veikalų apie dvasinį gyvenimą autorės. Praėjus 40 metų po mirties, 1622 metais, ji buvo kanonizuota kartu su Ignacu Lojola, Pranciškumi Ksaveru ir Pilypu Neriu. Kaip matome, kartu su gera ir šventa draugija! Tačiau Bažnyčios Mokytojos titulas jai – pirmajai moteriai istorijoje – suteiktas tik 1970 metais, Šventajam Tėvui Pauliui VI paskelbus ją visų krikščionių Mokytoja. Teresė žinoma ne kaip teologijos, bet kaip maldos Mokytoja. Tai moteris, kuriai reikia leisti kalbėti ir kurios reikia atidžiai klausytis bendraujant su Dievu ir keliaujant Jo link. Teresė yra tikra mokytoja, ekspertė, įtikinanti, nes kalba iš išgyventos patirties.
Popiežius Benediktas XVI sakė, kad šv. Teresė Avilietė maldą laikė pačiu visa ko centru: „Malda yra gyvenimas ir pamažu plėtojasi koja kojon su krikščioniškojo gyvenimo augimu: iš pradžių garsiai tariama malda per apmąstymą ir susikaupimą tampa vidujine, kol pasiekia meilės vienybę su Kristumi ir Švenčiausiąja Trejybe. Akivaizdu, tai ne toks procesas, kai palypėjus aukščiau atsisakoma ankstesnio maldos būdo, bet veikiau laipsniškas visą mūsų gyvenimą apgaubiančio santykio su Dievu gilinimas. Labiau negu maldos pedagogika šv. Teresės mokymas yra tikroji „mistagogija“: ji moko savo veikalų skaitytoją melstis melsdamasi kartu su juo“ (Popiežius Benediktas XVI, Visuotinė audiencija, 2011 m. vasario 2 d.).
Pirmasis maldos bruožas, anot Teresės, yra dinamiškumas: melstis – tai pradėti ilgą Dievo ieškojimo nuotykį, ilgą neišsenkamos Kristaus meilės kiekvienam iš mūsų pažinimo kelionę, priimti tai, kad esame Jo mylimi, jausti Jo artumą dieną bei naktį ir Bažnyčios brolių bei seserų meilę Kristui. Rimta kasdienė malda prilygsta šventumo kelionės pradžiai ir pažangai sekant Kristumi dėl Bažnyčios ir pasaulio išganymo.
Malda, be viso to, turi būti jautulinė: ji turi būti pilnesnė meilės, o ne minčių, ją turi labiau gaivinti ne intelekto idėjos, o iš širdies kylantys atodūsiai. Štai jos mums paliktas garsus maldos apibrėžimas: tai pokalbis, „artimas draugystės ryšys, nuolatinis vieno buvimas tik su Juo, kuris, kaip žinome, mus myli“.
Teresės požiūriu, malda turi būti taip pat bibliocentriška, kristocentriška ir ekleziocentriška. Mūsų maldos laikui pamaitinti nėra apstesnės duonos už Dievo Žodį, ypač Evangelijose, kurių pagrindinis veikėjas – Kristus, sielos atodūsis ir troškimas. Pasak Teresės, neįmanu pažinti ir mylėti Kristaus (kristocentriškoji perspektyva) nemylint Bažnyčios, kuri yra Jo kūnas (apaštališkoji ekleziocentriškoji perspektyva).
Viena garsi Teresės frazė skamba taip: „Meilė nori darbų.“ Teresei nebuvo svetimas didžiulis Bažnyčios reformos judėjimas 1500 metais (prisiminkime Liuterį ir Kalviną). Imtis veiksmų ją paskatino Tridento Susirinkimas ir trys jos pažinoti šventieji: jėzuitas Pranciškus Bordžija (Francesco Borgia), pranciškonas reformatorius Petras Alkantarietis (Pietro d’Alcantara), jai pataręs, kaip reformuoti Karmelį, ir Kryžiaus Jonas.
„Jei gyvenimas nėra tikras, tai nei malda negali būti tikra.“ Šventoji griežtai įspėja dėl vidinio maldos ir gyvenimo neatitikimo, kurį kiekvienas žmogus bent iš dalies patiria savo kelionėje. Taip jai kyla didelė abejonė: jei gyvenimas nėra tikras, kaip malda gali būti tikra?
Pagalbą Teresė atrado lygindamasi ir susitapatindama su Biblijos veikėjais: Mergele Marija prie kryžiaus, Magdalena, samariete, šventuoju Pauliumi atsivertimo akimirką, Jobu. „Gyvenime“ ji rašo: „Kiek kartų prisimenu tą gyvąjį vandenį, apie kurį kalbėjo Viešpats samarietei! Šis Evangelijos faktas man labai brangus, jis brangus nuo pat vaikystės, nors ir nesupratau taip gerai, kaip dabar. Dažnai meldžiau Viešpatį duoti man to vandens. Mano kambaryje kabėjo paveikslas, vaizduojantis Jėzų prie šulinio, o po juo buvo užrašyti žodžiai: Domine, da mihi aquam – Viešpatie duok man to vandens.
„Vidinės pilies buveinėse“ keliaujama per „septynias buveines“, arba menes, taip užbaigiant kelionę savin, ieškant Dievo ir Jį sutinkant esantį mumyse. Pilies paveikslas gerai primena stiprią Avilos miesto gynybinę sieną. Tai labai naudingas palyginimas, kad galėtume leistis Teresės vedami į maldą, į tikrą maldą, kuri yra ne kas kita, kaip atradimas, kad mes gyvename Dieve, nes Dievas gyvena mumyse net ir tada, kai Jo nesuprantame, nejaučiame, net tada, kai susikuriame kitą dievą, užuot atvėrę duris ir leidęsi Jo buvimo mumyse slėpinio paliečiami. Mūsų gyvenimas yra pilis, priklausanti mums, tačiau joje negyvename, nes nesuprantame, kad joje kaip jaunikis, laukiantis sužadėtinės, mūsų laukia Dievas, ir Jį paliekame vieną. Dažnai skundžiamės, kad Jis toli, kad neteikia prasmės mūsų gyvenimui, net abejojame, ar Jis yra. Jį atmetame, neigiame, nenorėdami Jo sutikti, nenorėdami pasiduoti šiam slėpiniui, suteikiančiam Jį jau šiame gyvenime, nenorėdami turėti Jo savo sielos centre, savo dvasioje. Iš tiesų norint sukaupti tokį turtą, reikia tikrai trokšti tokio susitikimo, trokšti priimti realybę, kuri skirta ne tik mistikams ir kontempliatyviesiems. Priešingai, tai yra realybė, priimtina kiekvienam kūriniui, tikinčiam tai esant įmanoma ir trokštančiam tai patirti. Ir tai bus postūmis pakeisti gyvenimą, santykį su Dievu ir pačią tikėjimo esmę.
Pradėti turime nuo vienos tikėjimo tiesos: Dievas tikrai gyvena mumyse, mes esame Jo šventykla, Jo tabernakulis. Dievas gyvena mūsų sieloje. Tai patvirtinta tikėjimo tiesa, tad turėtume sau užduoti pirmąjį klausimą: kas yra siela? Ką manome ir tikime esant siela? Kuo skiriasi siela ir dvasia?
Tai esminiai klausimai, jau tūkstantmečius kamavę ir įtraukę į teologinius debatus bei ginčus visų religijų tikinčiuosius ir netikinčiuosius, filosofus, mąstytojus, intelektualus ir dažnai netgi intelektualius ateistus. Tai liudija, kaip svarbu gilintis į šią temą, kuri yra pagrindinė mūsų, krikščionių, tikėjimo vinis, svarbu, kad suprastume, ką mumyse gyvenantis Dievas, su kuriuo galime kalbėtis, nori pasakyti, ir kad gyventume su Juo jau šiame gyvenime taip, kaip moko šventoji Jėzaus Teresė. Tai mums padės suvokti, kas iš tiesų yra malda, išlaisvins mus iš netikro maldos supratimo, pastatys priešais tikrovę, kad galbūt visą savo gyvenimą praleidome iliuzijoje, jog meldžiamės, bet iš tikrųjų niekada negebėjome melstis.
„Durys, vedančios į šią pilį, yra malda ir meditacija.“ Žingsnis po žingsnio Teresė žengia šiuo keliu – juo gali eiti kiekvienas, – kad įeitų į tikrą maldą, vedančią į vienybę su Dievu. Kalbant apie maldą, turimas galvoje pokalbis su Dievu, atsiliepiant į Jo kvietimą, mūsų malda, mūsų buvimas su Juo yra mūsų atsakymas į Jo troškimą būti su mumis, atliepas iš tiesų Jį pažinti, Jį mylėti, leistis būti persmelktam Jo meilės. Taip tebūnie!