• Simple Item 1
  • Simple Item 5
  • Simple Item 8
  • Simple Item 2
  • Simple Item 7
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

2. teresa of avila (Teresa de Ahumada y Cepeda), kurią gerbiame kaip šventąją, mistikę, Bažnyčios Mokytoją ir basųjų karmelitų bei karmeličių Motiną, gimė 1515 metų kovo 28 dieną Ispanijoje, Avilos mieste. Ji buvo trečias kūdikis, gimęs antrojoje Alonso Sančeso de Sepedos (Alonso Sánchez de Cepeda) santuokoje su Beatrise de Aumada (Beatriz de Ahumada). Pirmoji Alonso žmona Katalina (Catalina del Peso) mirė 1507 metais, palikdama du vaikus. Iš viso šeimoje augo dvylika vaikų.

Teresės senelis Chuanas Sančesas de Sepeda (Juan Sánchez de Cepeda) buvo Toledo mieste gyvenęs žydas pirklys. Žydų persekiojimo laikais jis, kaip ir daugelis judaizmo išpažinėjų, priėmė krikščionybę. Šiandien žinome, kad Chuanas Sančesas po „atsivertimo“ buvo įtariamas slapta praktikavęs judaizmą ir Inkvizijos sprendimu privalėjo atlikti viešą atgailą. Dėl „žydiškumo antspaudo“ 1493 metais jis paliko Toledo miestą ir su šeima persikėlė į Avilą. Čia pradėjo naują gyvenimą.

Gyvenimo knygoje, pasakodama apie savo vaikystę, Teresė tėvus nusako kaip „dorybingus ir dievobaimingus“. Iš jos pasakojimo sužinome, kad, kitaip nei daugelyje ano meto šeimų, jos tėvų namuose buvo biblioteka: „Mano tėvas labai mėgo skaityti geras [dvasinio turinio] knygas. Turėjo jų ispanų kalba, kad skaitytų jo vaikai“ (G 1, 1). Vaikystėje Teresė skaitė Flos sanctorum – knygą apie šventųjų gyvenimus ir kitas dvasinio turinio knygas. „Drauge [su broliu] skaitydavome šventųjų gyvenimus. Svarstydama apie šventųjų moterų kankinystę, maniau, kad laimę nueiti į dangų ir džiaugtis Dievu jos pelnė labai menka kaina, ir labai troškau numirti tokia pačia mirtimi“ (G 1, 4) Vėliau, paauglystėje, su dar didesniu įkarščiu ji skaitė riterių romanus. „Šis skaitymas taip mane įtraukė, kad, rodos, jausdavausi nelaiminga, neturėdama naujos knygos“ (G 2, 1). Riterių romanų įkvėpta, anuomet ir pati bandė rašyti tokį romaną, deja, jis neišliko iki mūsų dienų.

Kai Teresei buvo 14 metų, mirė jos motina. Tėvas, matydamas dukters polinkį į tuštybę, 1531 metais įkurdino ją seserų augustiniečių pensione. „Pirmąsias aštuonias dienas [ten] labai kentėjau, veikiau dėl to, jog įtariau, kad mano tuštybė yra žinoma. Praėjus aštuonioms dienoms ar dar greičiau, ten jaučiausi labiau patenkinta, nei savo tėvo namuose“ (G 2, 8). 1532 metais dėl ligos Teresė turėjo palikti pensioną. Maždaug tuo metu jai į rankas pateko Šventojo Jeronimo laiškai, knyga, nulėmusi tai, kad ji pasirinko vienuolinio gyvenimo kelią. „Velnias piršo man mintį, kad neištversiu vienuolinio gyvenimo sunkumų, kadangi esu per daug išlepinta. Nuo to gyniausi mintimis apie Kristaus kančias, nes man iškęsti keletą skausmų dėl Jo nebūtų kažin kas“ (G 3, 6).

1535 metais Teresė įstojo į Įsikūnijimo karmeličių vienuolyną Aviloje. „Vos tik gavau abitą, Viešpats leido suprasti, kaip labai Jis padeda tiems, kurie prisiverčia Jam tarnauti... Tą pačią akimirką mane apėmė didelis vidinis džiaugsmas <…>, neapleidęs manęs iki šiol, ir Dievas pakeitė mano sielos sausrą į giliausią palaimą. Visas vienuolinis gyvenimas mane labai džiugino“ (G 4, 2). 1537 metais Teresė davė įžadus, tačiau kitais metais dėl prastos sveikatos turėjo palikti vienuolyną ir vykti gydytis į Besedasą. Pakeliui dėdė padovanojo Pranciškaus Osunos knygą Trečioji dvasinė abėcėlė, atvėrusią jai kelią į vidinę maldą. „Labai džiaugiausi ja [šia knyga] ir tvirtai apsisprendžiau visomis išgalėmis eiti tuo [susitelkimo maldos] keliu“ (G 4, 7).

Į Įsikūnijimo vienuolyną Teresė sugrįžo 1540 metais, o galutinai pasveiko 1542-aisiais. Buvo tikra, kad pasveikti jai padėjo šv. Juozapas, kuriam visuomet buvo labai pamaldi.

1543 metais mirė Teresės tėvas. Pati Teresė tuo metu išgyveno dvasinio drungnumo laikotarpį. Vienus metus praleido nesimelsdama vidine malda: „Pradėjau bijoti vidinės maldos, nes jaučiausi pražuvusi. Man atrodė geriau elgtis taip, kaip daugelis, <…> kalbėti tik privalomas lūpų maldas ir daugiau nesiimti vidinės maldos, ir nebendrauti taip artimai su Dievu, nes tebuvau verta būti su velniais“ (G 7, 1). Krizė tęsėsi iki 1554 metų, kai jai į rankas pateko šv. Augustino Išpažinimai. „Kai pradėjau skaityti Išpažinimus, atrodė, kad juose išvydau save. Ėmiau labai melstis šiam garbingam šventajam. Skaitydama apie jo atsivertimą, kaip jis išgirdo balsą sode, širdyje jaučiau, kad šis balsas kreipėsi į mane“ (G 9, 8). Beveik tuo pačiu metu vienuolyne atsitiktinai pamatė kažkieno atneštą „žaizdomis aptekusio“ Kristaus skulptūrą. Tą akimirką įvyko didysis Teresės atsivertimas: „Apsipylusi ašaromis parpuoliau prieš Jį, maldaudama suteikti jėgų, kad niekuomet Jo nebeįžeisčiau“ (G 9, 1).

Po atsivertimo prasidėjo intensyvus dvasinis gyvenimas. Teresė gavo pirmąsias mistines malones: patyrė dvasios pagavą, širdies pervėrimo malonę, intelektinį Kristaus regėjimą, pragaro regėjimą, vėliau – prisikėlusio Kristaus viziją. „Pradėjus vengti progų nusidėti ir atsidavus vidinei maldai, Viešpats ėmė dovanoti man malones, kaip tas, kuris, atrodė, tik ir troško, kad panorėčiau jas priimti“ (G 23, 2).

Įsikūnijimo vienuolyne aplinkui ją būrėsi seserys, siekiančios gilesnio santykio su Dievu. Iš šių pokalbių su seserimis 1560 metais gimė mintis steigti naują basųjų karmeličių bendruomenę. „Vieną dieną, kai buvome drauge, viena iš mūsų paklausė, ar negalėtume ir mes gyventi taip, kaip basosios seserys [klarisės]. <…> Kadangi pati to troškau, pradėjau kalbėti apie tai su savo drauge našle, kuri irgi to norėjo“ (G 32, 10).

Po didelių vargų 1562 metų rugpjūčio 24 dieną buvo įsteigta tokia bendruomenė – Šv. Juozapo basųjų karmeličių vienuolynas. Taip prasidėjo Karmelitų ordino reforma. Teresė tapo maldos mokytoja ne tik seserims, bet ir už vienuolyno sienų gyvenantiems žmonėms. 1567 metais ji gavo Ordino generolo leidimą steigti kitus vienuolynus. Iki savo mirties 1582-aisiais Teresė įsteigė 17 basųjų karmeličių vienuolynų: Aviloje, Medina del Kampe, Malagone, Valjadolide, Tolede, Pastranoje, Salamankoje, Alba de Tormese, Segovijoje, Beas de Segūroje, Sevilijoje, Karavakoje, Viljanueva de la Charoje, Palensijoje, Sorijoje, Granadoje ir Burgose. 1567 metais, atvykusi steigimo reikalais į Medina del Kampą, ji sutiko brolius Kryžiaus Joną ir Jėzaus Antaną ir drauge su jais 1568 metais Diuruelyje įsteigė pirmąjį basųjų karmelitų vienuolyną. Teresei mirštant, be karmeličių vienuolynų, jau buvo įsteigta ir 16 karmelitų vienuolynų.

Šv. Jėzaus Teresė mirė Alba de Tormese 1582 m. spalio 4 d., kuri dėl Grigaliaus kalendoriaus reformos tapo spalio 15-ąja.

1614 m. balandžio 24 d. popiežius Paulius V paskelbė ją palaimintąja.

1622 m. kovo 12 d. popiežius Grigalius XV Jėzaus Teresę paskelbė šventąja.

1970 m. rugsėjo 27 d. popiežius Paulius VI ją paskelbė Bažnyčios Mokytoja, pabrėždamas, kad svarbiausia šv. Jėzaus Teresės nešama žinia mums – tai jos mokymas apie maldą. Teresė moko mus melstis klausydama Dievo ir kalbėdama su Juo, melsdamasi pati. Rašydama apie maldą ji pasakoja skaitytojui savo patirtį, kalbina jį, kviečia klausyti ir klausti, moko jį leistis atrandamam Dievo.

Šv. Jėzaus Teresės raštai

Gyvenimo knyga (Libro de la Vida)

Dvasiniai liudijimai (Relaciones espirituales)

Šūksniai (Exclamaciones)

Tobulumo kelias (Camino de Pefección)

Giesmių Giesmės apmąstymai (Meditaciones sobre los Cantares)

Vidinė pilis, arba Buveinės (Castillo Interior o Las Moradas)

Steigimų knyga (Libro de las Fundaciones)

Konstitucijos (Las Constituciones)

Vienuolynų vizitavimo būdas (Modo de visitar los conventos)

Satyrinė kritika (Vejamen)

Atsakas į dvasinį iššūkį (Respuesta a un desafío)

Poezija (Poesías)

Pastabos ir užrašai (Apuntes y memoriales)

Laiškai (Cartas)

Apie šv. Jėzaus Teresę lietuvių kalba internete

Popiežius Pranciškus. Žinia Avilos vyskupui pradedant Teresės jubiliejinius metus

Popiežius Benediktas XVI. Bendrosios audiencijos katechezė apie šventąją Teresę Avilietę

Popiežius Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Multiformis Sapientia Dei. Šventoji Jėzaus, Teresė, mergelė iš Avilos, skelbiama Bažnyčios mokytoja

Popiežius Paulius VI. Homilija skelbiant šv. Jėzaus Teresę Bažnyčios mokytoja