„Nukreipk akis į save ir žvelk į savo vidų; atrasi savo Mokytoją, kuris niekuomet tavęs nepaliks“ (KV 29, 2). Šiais žodžiais Teresė mus kviečia sukaupti mintis į savo gyvenimo centrą, kad negyventume išsibarstę ir pasidaliję viduje. Atrodo, kad svarbiausia – šis „vidinis žvilgsnis“, reiškiantis sąmoningai nukreipti akis į savo vidų. Visa tai tam, kad suvoktume, jog nesame vieni.
Mumyse gyvenama: ten, mūsų vidinėje erdvėje, yra „mūsų Mokytojas“, mūsų Dievas. Dievas, kuris niekada mūsų neapleido ir neapleis, kad ir kas nutiktų. Dievas, kuris niekuomet nėra taip arti mūsų, kaip mums išgyvenant sunkias akimirkas: „Niekada neapleidžia sielvartaujančių ir nelaimingų žmonių, jei [šie] Juo pasitiki“ (KV 29, 2).
„Žvelgti į Dievą savyje“ (KV 28, 2) – pirmas žingsnis pradedant gydyti mūsų pačių vidų. Teresė mums pateikia labai aiškų ir konkretų mokymą, kaip praktikuoti šį „vidinį žvilgsnį“ trimis, aiškiai apibrėžtomis, pakopomis:
„Pasistenkite užmerkti kūno akis ir atmerkti sielos [akis] ir pažvelkite [sau] į širdį“ (KV 34, 12). Trys veiksmažodžiai, nusakantys tris veiksmus (užmerkti, atmerkti, žvelgti), ir trys daiktavardžiai, nurodantys tris pamatinius žmogaus struktūros elementus (kūną, sielą, širdį). Užmerkti kūno akis reiškia įveikti išsiblaškymus, kuriuos mums sukelia išoriniai pojūčiai; atmerkti sielos akis – tai pažadinti vidinius pojūčius, dvasinius pojūčius, padedančius pajausti gelmės pasaulį, žvelgti į savo širdį reiškia pastebėti tai, kas mumyse autentiškiausia ir vertingiausia. O žmoguje giliausia ir autentiškiausia yra tai, kas yra dieviška, ką visi gavome iš Dievo.
Vidinis žvilgsnis visuomet turi vesti mus pas Kristų, Evangelijų Jėzų. Tą patį, kuris drauge su žmonėmis išgyveno aistringą džiaugsmo, vilties, kryžiaus bei skausmo istoriją ir būtent todėl šiandien tebėra visų bičiulis ir bendrakeleivis: „reikaluose, persekiojimuose ir varguose, kuomet neišeina turėti ganėtinai ramybės, bei [dvasinių] sausrų metu Kristus yra labai geras Draugas, nes žvelgiame į Jį – į žmogų, matome Jo silpnumus bei kentėjimus, ir Jis yra drauge“ (G 22, 10).
Vidinis žvilgsnis visuomet yra kontempliatyvus, ne inkvizitoriškas ir ne teisiantis žvilgsnis. Tačiau tam, kad mūsų žvilgsnis niekuomet nepasiliktų prie kvailų pamaldumų ar netikro misticizmo, niekada nereikia užmiršti Evangelijų Jėzaus – galutinio mūsų žvilgsnio tikslo ir vienintelio Dievo atvaizdo. Čia prasideda mūsų sielos žvilgsnis, ir čia yra geriausia instancija, įvertinanti ir apvalanti mūsų tariamai dvasinius ir tikrovės vengiančius žvilgsnius:
„Jei džiaugiesi, žvelk į Jį prisikėlusį... jei liūdi, žvelk į Jį, einantį į [Alyvų] sodą... arba į pririštą prie stulpo... arba žvelk į Jį, nešantį kryžių. Jis pažvelgs į tave tokiomis gražiomis ir užjaučiančiomis, ašarų sklidinomis akimis, ir pamirš savo skausmus, kad paguostų dėl tavųjų“ (KV 26, 4–5).
Tik dėl šio pasikeitimo žvilgsniais bus tikras kitas žvilgsnis, grynai kontempliatyvus žvilgsnis, toks, kuriame nėra daug sąvokų ar žodžių, kuris pranoksta mintis ar žmogiškus išvedžiojimus:
„Dabar jūsų neprašau mąstyti apie Jį, daryti daugybę išvadų ar didžiai ir subtiliai svarstyti, prašau tik žvelgti į Jį“ (KV 26, 3).
Šitaip pasiekiame pačią teresiškojo „težvelgia į Tą, kuris žvelgia į jį“ (G 13, 22) esmę, bylojančią mums apie glamonėjantį Dievo žvilgsnį. Dievo, kuris geba vien tik švelniai rūpintis visais ir kiekvienu savo kūriniu. Tai Dievas, kurio nematome, bet, žinome, kad Jis mus mato. Dievas, kuris „žvelgia“ į mus (G 8, 2), tačiau Jam nerūpi smulkmenos ir Jis nepaiso žmogiškos didybės, nes žvelgia į žmonių širdis.
„Stenkitės iš tiesų suprasti, kad Dievas „nežiūri“ į tiek smulkmenų, kaip jūs manote; ir neleiskite susigūžti savo sielai ir išblėsti drąsai, neleiskite įvaryti į kampą savo sielos“ (KV 41, 8).
Dievo žvilgsnis niekuomet nėra inkvizitoriškas, jis nesumenkina žmogaus. Jis pranoksta nereikšmingus kasdienybės įvykius, pro mūsų kasdienes smulkias neišvengiamas kvailystes praslysta, taip išplėsdamas mūsų sielą ir suteikdamas drąsos, kviesdamas mus, nepaisant mūsų žmogiškų neištikimybių, visuomet gyventi su transcendentiniu optimizmu.
Taigi Dievas nežiūri smulkmenų, taip pat nenori, kad gyventume įsibaiminę. Ir, atrodo, Jis taip pat nenori, kad būtume didvyriai ar apstulbintume kitus įspūdingais žygdarbiais, nes „Viešpats ne tiek žiūri darbų didingumo, kiek meilės, su kuria jie atliekami“ (7B 4, 15). Mažiausi (ar didžiausi) dalykai įgyja savo tikrą dydį bei vertę, kai yra apgaubiami meile.
Be to, Dievo žvilgsnis (ar žvilgsnio nebuvimas) žmogui visuomet turi gydomąją galią. Dievas žvelgia į mus tik tam, kad mus išgydytų, išlaisvintų, atstatytų mūsų mažas vidines griuvenas. Tik remdamiesi Jo žvilgsniu, galėsime tiksliai įvertinti savo pačių žvilgsnį. Tai Jo žvilgsnis išgydo mūsų pasiligojusius ar negatyvius žvilgsnius, skatina kiekvieną iš mūsų žvelgti skaidriau ir pozityviau.
„Pasiligojęs“ žvilgsnis yra toks, kokiu žvelgiama į kitą jį teisiant ar pasmerkiant. Kuomet taip žvelgiame, aplink mus atšąla meilė, pakenkiame sau patiems ir galiausiai prarandame vidinę ramybę. Todėl Teresė kritikuoja tokį uolumą, kai siekiant tobulumo „bet kokia seserų klaidelė [jai] atrodys didelis prasižengimas, ir [ji] rūpestingai stebės, ar [seserys] jas daro, ir bėgs pas priorę, dėl to atšals tarpusavio gailestingumas ir meilė, o tai būtų didelė žala. Palikime perdėtą uolumą, kuris mums gali pridaryti daug žalos: kiekviena tegu žiūri į save. Stebėdama kitų mažmožius, siela gali prarasti savo ramybę ir netgi ją sudrumsti kitoms“ (1B 2, 16–18).
Priešingai tokiems „pasiligojusiems“ žvilgsniams, šventoji Teresė mums kalba apie kitus, pozityvius ir žmogų gydančius, žvilgsnius: žvelgti į tai, kas kituose yra gero, žvelgti su meile, žvelgti su laisve. „Tad stenkimės visuomet „žvelgti“ į dorybes ir gerus dalykus, kuriuos matome kituose, o jų trūkumus uždengti didelėmis savo nuodėmėmis“ (G 13, 10). Nuo žvelgimo į tai, kas kituose gero, yra neatsiejamas ir meilės žvilgsnis, nes tie, „kurie žvelgia į mus su meile ir rūpindamiesi būti mums naudingi“ (G 16, 7), mums geriau padeda pažinti tiesą ir žmogiškai subręsti.
Kadangi kiekviena autentiška mistinė patirtis visuomet galiausiai tampa laisvės patirtimi, taip nutiko ir Teresei, kviečiančiai mus į dalykus ir gyvenimą žvelgti iš šios sveikos laisvės perspektyvos: „Kokia laisva yra siela, kurią Viešpats čia atveda, kad „žvelgtų“ į viską, į tai neįsitraukdama!“ (G 20, 25). Tai toji pati laisvė, kurią ji patyrė visaip apkalbama bei peikiama ir apie kurią mums aiškiai paliudija savo autobiografijos pabaigoje: „Dabar jau, garbė Dievui, kad ir labai mane apkalba, o kiti man pasako daugybę dalykų, „žvelgiu“ [į tai] tarsi iš aukštybių, ir man labai menkai terūpi, kas kalbama ar žinoma“ (G 40, 21–22). Šis laisvas žvilgsnis į gyvenimą visuomet gimsta iš gryniausio vidinio žvilgsnio. Iš sveiko ir gydančio, laisvo ir išlaisvinančio vidinio žvilgsnio.
Iš ispanų kalbos vertė sesuo Jėzaus Laima OCD