• Simple Item 7
  • Simple Item 2
  • Simple Item 1
  • Simple Item 8
  • Simple Item 5
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

Mielos seserys,

šiandien susirinkome šiame Karmeličių vienuolyne, šioje kontempliacijos oazėje ir mūsų Švč. Mergelės buveinėje, švęsti šv. Jėzaus Teresės, kuri buvo ypatinga Dieviškosios Išminties numylėtinė, 500-ųjų gimimo metinių.

Šioje šventėje kartu su visais šventosios sūnumis ir dukromis ir visa Dievo tauta norime garbinti Dieviškąją Išmintį.

Jėzaus Teresė, lyg upelis, vedantis šaltinio link, spindesys, vedantis šviesos link. Nes Jos šviesa yra Kristus, išminties mokytojas, gyvoji knyga, kurioje atrado tiesą; tai ta dangiškoji šviesa, Išminties Dvasia, kuri ją kvietė kalbėti jos lūpomis ir vadovauti jos plunksnai.

Vienykimės savo balsais į tą amžinąją dieviškojo gailestingumo šlovinimo giesmę, dėkodami Dievui, kuris yra pati Išmintis.

Man teikia ypatingą džiaugsmą galimybė švęsti šias tiesas būtent Karmeličių vienuolyne, kuris mums yra kaip vidinė ir šviesi pilis, tokia, kokia turi būti teisiojo siela, kurioje Dievas randa sau namus. Kiekvienas Karmelis, kaip norėjo šv. Teresė, turi būti Dieviškojo miesto paveikslas, su savo vartais ir statiniais, Avinėlio šviesos apšviestas.

Švenčiame šią Eucharistiją tikėdami, kaip mus mokė šventasis popiežius Jonas Paulius II, kad šventoji Jėzaus Teresė yra gyva ir šiandien jos balsas skamba Bažnyčioje.

Jubiliejinių metų šventimas Ispanijoje ir visame pasaulyje patvirtina šiuos žodžius.

Šventoji Teresė buvo pripažinta Bažnyčios Daktare, nes savo raštuose sugebėjo išreikšti dvasinio gyvenimo slėpinius ir išaiškinti juos kitiems, kalbėdama iš savo širdies gausos. Malonu skaityti jos raštus dėl jos spontaniško stiliaus, kuris visai nepanašus į teologinį traktatą, bet panašus į gyvą pokalbį su moterimi, pilna Dievo, liudijančia, kaip sutiko Dievą visuose savo gyvenimo keliuose, kaip ji bendradarbiavo su Dievu steigdama Karmelius, kurie tapo intensyvaus dvasinio gyvenimo centrais.

Kaip mus moko apaštalas Paulius Laiške romiečiams, nurodydamas į šios šventosios dvasinį vaisingumą, kad visa jos doktrina kilo iš Šventosios Dvasios suformuotos širdies. Ji pati kalba apie jos dvasinių įkvėpimų jėgą ir jų gelmę; ji išties kalba apie dūsavimus, kaip sako šventasis Paulius: „Dvasia ateina į pagalbą mūsų silpnumui, užtaria mus neišsakomais atodūsiais“ (Rom 8, 26–27). „Išgelbėti viltyje“, mes dejuojame Dievo akivaizdoje.

Šis „dvasinis“ gyvenimas giliausia šio termino prasme vienija šventąją Teresę su trimis dieviškaisiais Asmenimis ir tai geriausiai suprantame skaitydami Laišką romiečiams, kuriame apaštalas kalba apie Dievo Dvasią, kuri meldžiasi mumyse neišsakomais atodūsiais.

Kaip mus moko Šventoji Motina, per mūsų maldą, jeigu ji yra autentiška ir krikščioniška malda, mumyse pačiuose Dievas turi veikti savąja Dvasia.

Tikroji malda nėra žmogiškosios išminties žodžiai, žmogiškoji išmonė. Tai yra Šventosios Dvasios veikimas mumyse, kuri nori įsiskverbti į mūsų būtį, visa perkeisdama kelti mus Dievo link, kad gilintų mumyse Dievo troškimą, kuris būtų stiprus postūmis Tėvo link. Šį Šventosios Dvasios šauksmą mumyse išreiškia psalmė: „Mano siela ištroškusi Dievo, gyvojo Dievo“ (Ps 41, 2–3), ilgisi Dievo, nes jau mes esame paragavę dieviškojo gyvenimo, mumyse gyvena Dievas. Ir Dievas, kai žvelgia į mūsų širdis, pažįsta Šventosios Dvasios troškimus: čia yra vienas atitikmuo tarp to, ko mums nori Dievas, ir to, ką mumyse įvykdo Šventoji Dvasia, pagal Dievo valią.

Ir visa tai idant taptume panašūs į Sūnų, kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą ( Rom 8, 29).

Dvasia yra duota mums per Sūnų. Būtent per Sūnaus žodį gauname Šventąją Dvasią; būtent per Sūnaus auką mes gauname dieviškąjį gyvenimą, kuris yra gyvenimas Dvasioje: gyvasis vanduo – Šventosios Dvasios simbolis – ištryškęs kartu su krauju iš Kristaus šono; taigi per Kristų gauname Šventąją Dvasią, kuri mus pakelia Tėvo link, darydama panašius į Sūnaus paveikslą.

Mūsų širdis tampa gera širdimi, nes joje gyvena Švč. Trejybė. Mes negalime tikėtis, kad mūsų širdis būtų gera: tai Dvasia, kuri ateidama pas mus, atneša mums dieviškąjį gyvenimą ir jį perkeičia, tokiu būdu, kad galėtume ištraukti iš savo lobyno gerų dalykų tiems, prie kurių artinamės.

Tai yra tai, ką šventoji Jėzaus Teresė padarė savo gyvenime. Ji atlapojo savo širdį visai dieviškojo gyvenimo jėgai, atėjusiai į ją iš Kristaus ir Šventosios Dvasios, kuri ją kreipė Dievo link ir iš šios pilnos Dievo širdies ištraukė dvasinio gyvenimo lobių visiems tiems, kurie jai buvo patikėti, ir ateinančioms kartoms.

Brangios seserys, prisiminėme šviesią, visada aktualią šventosios Jėzaus Teresės asmenybę, – dukrą išskirtinai mylėtą dieviškosios Išminties, Dievo keliauninkę, Karmelio reformuotoją, Ispanijos pasididžiavimą, Šventosios Bažnyčios Šviesą, krikščionių moterų garbę, didžiai gerbiamą visuotinėje kultūroje.

Ir ji nori toliau tęsti kelionę su Bažnyčia iki laikų pabaigos, kaip ji pati sakė savo mirties patale: laikas keliauti. Drąsi ir tvirta moteris kelyje, ji mums primena Bažnyčios Kristaus Sužadėtinės atvaizdą, kuri aplenkia laiką trečiajame savo istorijos tūkstantmetyje.

Jėzaus Teresė, kuri gerai pažinojo sunkumus, sutinkamus kelyje, mus kviečia keliauti su Dievu širdy. Tam, kad nukreiptų teisinga linkme ir sustiprintų mūsų viltį, duoda mums užduotį, kuri buvo jos gyvenimo paslaptis ir misija: Kelkime savo žvilgsnį į Kristų į mūsų gėrį, kad atsivertų visų žmonių širdies durys. Taip Jėzaus Teresės spindintis Kristus bus savo Bažnyčioje, žmonių Išganytojas, visatos ir istorijos centras.

Tad kelkime savo žvilgsnį į Kristų!

Tam, kad Bažnyčios kelionėje, kaip ir Teresės kelionėse, kurios prasidėdavo iš Avilos, Kristus būtų Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.

Kaip mums primena popiežius Pranciškus savo kalboje Jubiliejinių Teresės metų atidarymo proga: „metas keliauti, eiti džiaugsmo, maldos, brolybės, laiko, mums duoto malonės laiko keliu! Eikime gyvenimo keliais įsikibę šventajai Teresei į ranką. Jos pėdos visuomet veda pas Jėzų.“

Melskime Viešpatį tokio pat pasitikėjimo, kokį turėjo šventoji Teresė, kad atvertume savo širdis Šventosios Dvasios veikimui, kuri kyla iš Jėzaus ir vedą pas Tėvą.

Taip tebūna.