• Simple Item 7
  • Simple Item 2
  • Simple Item 5
  • Simple Item 8
  • Simple Item 1
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

1515 m. kovo 28 d. Aviloje gimė mergaitė, kuri su laiku taps žinoma kaip šventoji Jėzaus Teresė. Artinantis jos gimimo 500 metų jubiliejui žvelgiu į miestą, Dievo dėka padovanojusį šią didžią moterį, ir noriu padrąsinti mylimos Avilos vyskupijos tikinčiuosius ir visus Ispanijos žmones studijuoti šios garsios steigėjos istoriją, taip pat skaityti jos knygas, kurios drauge su jos dukterimis daugybėje pasklidusių po pasaulį karmeličių vienuolynų tebepasakoja mums, kas ir kokia buvo motina Teresė, ko ji gali išmokyti šiandienos vyrus ir moteris.

Tos šventos keliauninkės mokykloje mes mokomės būti piligrimais. Kelio įvaizdis gali gerai apibendrinti jos gyvenimo ir darbų pamoką. Teresė suprato gyvenimą kaip tobulėjimo kelią, kuriuo Dievas veda žmogų nuo vienos buveinės prie kitos pas save, ir tuo pat metu ta kelionė nukreipta į žmones. Kuriuo keliu Viešpats nori mus vesti šventosios Teresės pėdomis, kuri vedasi mus už rankos? Norėčiau priminti keturis man labai padedančius kelius: džiaugsmo, maldos, broliškumo ir laiko.

Jėzaus Teresė ragina seseris vienuoles džiugiai žengti pirmyn tarnaujant (Tobulumo kelias 18, 5). Tikrasis šventumas yra džiaugsmas, nes „liūdintis šventasis yra liūdnas šventasis“. Šventieji, prieš tapdami drąsūs herojai, yra Dievo malonės vaisius žmonijai. Kiekvienas šventasis parodo mums daugialypio Dievo veido bruožą. Šventojoje Teresėje mes kontempliuojame Dievą, kuris yra „visavaldė Didybė, amžinoji Išmintis“ (Poezija, 2) ir atskleidžia esąs artimas ir bičiulis, besidžiaugiantis pokalbiu su žmogumi: Dievas džiaugiasi su mumis. Jaučiant jo meilę šventajai kilo užkrečiamas džiaugsmas, kuriuo ji spinduliavo aplink save.

Šis džiaugsmas yra kelionė, kurią reikia keliauti visą gyvenimą. Tai nėra momentinis, paviršutiniškas ar triukšmingas dalykas. To visuomet reikia siekti „iš pat pradžių“ (Gyvenimo knyga 13, 1). Tai išreiškia sielos vidinį džiaugsmą, kuris yra nuolankus ir „kuklus“ (plg. Steigimų knyga 12, 1). Jis nepasiekiamas lengvai, vengiant atsižadėjimo, kančios ir kryžiaus, bet randamas pakenčiant rūpesčius ir skausmus (plg. Gyvenimo knyga 6, 2; 30, 8), žvelgiant į Nukryžiuotąjį ir ieškant Prisikėlusiojo (plg. Tobulumo kelias 26, 4). Todėl šv. Teresės džiaugsmas nėra savanaudiškas nei susitelkęs į save. Panašiai kaip dangaus džiaugsmas jis grindžiamas „džiugesiu dėl visų džiaugsmo“ (Tobulumo kelias 30, 5), tarnaujant kitiems nesavanaudiška meile. Šiandien šventoji mums, ypač jaunimui, pasakytų panašiai, kaip ji sakė vienam sunkumus išgyvenančiam vienuolynui: „nepaliaukit džiaugsmingai žygiuoti“ (Laiškas 284, 4). Evangelija nėra sunkiai velkamas švino maišas, tai džiaugsmo versmė, pripildanti širdį Dievo ir raginanti tarnauti broliams.

Šventoji taip pat keliavo maldos keliu, kurį ji gražiai apibūdino kaip „draugišką bendravimą, pokalbį su Tuo, kuris, žinome, mus myli“ (Gyvenimo knyga 8, 5). Sunkiais laikais „Dievo bičiuliai turi būti stiprūs, kad palaikytų silpnuosius“ (Gyvenimo knyga 15, 5). Melstis nereiškia pabėgti nei apgaubti savęs apvalkalu, nei izoliuotis, bet ugdyti draugystę; kuo labiau ši draugystė auga, tuo labiau užmezgamas ryšys su Viešpačiu, „geru draugu“ ir „ištikimu bendrakeleiviu“ kelionėje, su juo „galima viską pakelti“, nes jis visuomet „padeda, sustiprina ir niekuomet neapleidžia“ (Gyvenimo knyga 22, 9). Meldžiantis „ne tiek svarbu daug galvoti, bet labai mylėti“ (Vidinė pilis IV, 1, 7), kreipiant žvilgsnį į tuos, kurie be paliovos meilingai žvelgia į mus, kantriai mus palaikydami (Tobulumo kelias 26, 3–4). Dievas gali vesti sielas pas save daugeliu kelių, tačiau malda yra „tikras kelias“ (Tobulumo kelias 13, 9). Apleisti maldą reiškia pasiklysti (plg. Gyvenimo knyga 19, 6). Šie šventosios patarimai išlieka aktualūs. Eikite maldos keliu ryžtingai, nesustodami, iki galo! Tai taikytina ypač pašvęstojo gyvenimo asmenims. Laikinumo kultūroje išgyvenkite ištikimybę „visiems laikams, visiems laikams“ (Gyvenimo knyga 1, 4); neviltingame pasaulyje rodykite „įsimylėjusios širdies“ vaisingumą (Poezija 5)! Visuomenėje, kurioje tiek daug stabų, liudykite, kad „vien Dievo gana“ (Poezija 9).

Negalime keliauti šios kelionės vieni – tik drauge. Šiai šventajai reformuotojai maldos kelias eina broliškumo keliu motinos Bažnyčios įsčiose. Apvaizdos nulemtas jos atsakas į tai, kilęs iš dieviškojo įkvėpimo ir jos moteriškos intuicijos atsiliepiant į jos laikų Bažnyčios ir visuomenės problemas, buvo štai koks: ji steigė mažas moterų bendruomenes, kurios, būdamos panašios į „apaštalų kolegiją“, sekė Kristų, paprastai išgyveno Evangeliją ir palaikė visą Bažnyčią maldos gyvenimu (Tobulumo kelias 8, 1). Todėl „seserys“ buvo čia „surinktos“ (Tobulumo kelias 8, 1), ir pažadas buvo toks: „Kristus bus tarp mūsų“ (Gyvenimo knyga 32, 11). Koks gražus brolystės Bažnyčioje apibrėžimas: keliauti drauge su Kristumi kaip broliams! Siekiant šio tikslo Jėzaus Teresė nesiūlo daryti daug dalykų, tik tris: mylėti vieniems kitus, nebūti prisirišusiems prie nieko ir būti iš tikrųjų nuolankiems, nes nuolankumas, „nors jį paminėjau paskutinį, yra pati pagrindinė dorybė ir apima visas kitas“ (Tobulumo kelias 4, 4). Kaip norėčiau, kad šiais laikais būtų daugiau broliškų krikščionių bendruomenių, kuriose būtų einama šiuo keliu į nuolankumo tiesą, išlaisvinančią mus iš mūsų pačių, kad labiau ir geriau mylėtume kitus, visų pirma vargšus! Nėra nieko gražesnio kaip gyventi ir mirti būnant Motinos Bažnyčios vaikais!

Kadangi Bažnyčia yra motina atviromis durimis, ji visuomet keliauja link žmonių, kad neštų jiems „gyvojo vandens“ (plg. Jn 4, 10), drėkindama jų ištroškusių širdžių sodus. Ši šventoji rašytoja ir maldos mokytoja tuo pat metu buvo steigėja ir misionierė Ispanijos gatvėse. Jos mistinė patirtis neatskyrė jos nuo pasaulio nei nuo žmonių rūpesčių. Priešingai, jos kasdieniniams darbams ir tarnystei suteikė naujų paskatų ir drąsos, nes „Viešpats yra netgi tarp puodų“ (Steigimų knyga 5, 8). Ji patyrė savo meto – tokio sudėtingo – sunkumus, nepasiduodama pagundai karčiai skųstis dėl jų, bet priimdama tai tikėjimu kaip galimybę žengti žingsnį pirmyn šiame kelyje. Nes „Dievui kiekvienas laikas geras apdovanoti malonėmis tą, kuris jam tikrai tarnauja“ (Steigimų knyga 4, 5).

Šiandien Teresė mums sako: daugiau melskis, kad iš tikrųjų suprastum, kas aplinkui vyksta, ir galėtum geriau veikti. Malda įveikia pesimizmą ir kildina geras iniciatyvas (Vidinė pilis VII, 4, 6). Toks yra Teresės realizmas, reikalaujantis darbo vietoj emocijų ir meilės vietoj svajonių; tai nuolankios meilės realizmas priešais varginantį asketizmą! Kartais šventoji užbaigia savo malonius laiškus žodžiais: „esame kelyje“ (Laiškas 469, 7. 9), išreikšdama būtinybę tęsti pradėtą užduotį iki galo. Kai pasaulis dega, negalima gaišti laiko nereikšmingiems dalykams. O kad visi leistųsi užkrečiami šiuo šventu skubumu eiti mūsų laikų keliais su Evangelija rankoje ir Dvasia širdyje!

„Laikas eiti“ (šv. Baltramiejaus Ona. Paskutiniai šv. Teresės veiksmai). Šie šv. Teresės Avilietės žodžiai, ištarti prieš pat mirtį, apibendrina jos gyvenimą, ir mums, ypač Karmelio šeimai, taip pat jos miesto ir Ispanijos žmonėms tampa brangiu paveldu, kurį turime saugoti ir turtinti.

Mielas broli, drauge su nuoširdžiu sveikinimu visiems sakau: „laikas eiti“, leistis džiaugsmo, maldos, brolystės ir malonės laiko keliu! Eidami savo gyvenimo keliais, leiskimės vedami šv. Teresės už rankos. Tegul jos pėdsakai visuomet veda pas Jėzų.

Prašau melstis už mane, nes man reikia maldos. Telaimina jus Jėzus ir tesaugo Mergelė Marija!

Iš Vatikano 2014 m. spalio 15 d.

Bažnyčios žinios, 2015 m. Nr. 2