• Simple Item 8
  • Simple Item 5
  • Simple Item 7
  • Simple Item 2
  • Simple Item 1
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

1970 m. rugsėjo 27 d.

Mes suteikėme, o gal geriau – mes pripažinome šventajai Jėzaus Teresei Bažnyčios mokytojos titulą.

Vien jau tariant šios nepakartojamos ir nepaprastai didžios šventosios vardą šioje vietoje ir tokiomis aplinkybėmis, mūsų sielose kyla daugybė minčių. Pirmoji būtų atkurti mintyse Teresės paveikslą: matome ją, iškylančią prieš mus, kaip išskirtinę moterį, kaip vienuolę, apsisiautusią nuolankumu, atgaila ir paprastumu, spinduliuojančią savo žmogiškuoju gyvybingumu ir dvasiniu gyvastingumu. Matome ją ir kaip istorinio, garsaus ordino reformatorę ir steigėją, ir kaip genialią ir vaisingą rašytoją, dvasinio gyvenimo mokytoją, neprilygstamai kontempliatyvią ir nenuilstamai veiklią... Kokia ji didi! Kokia unikali! Kokia žmogiška! Kokia patraukli jos asmenybė! Prieš kalbėdami apie kitus dalykus, trokštame kalbėti apie ją, šią šventąją, tokią įdomią įvairiais aspektais. Tačiau nelaukite, kad šiuo metu imtume kalbėti apie Jėzaus Teresės asmenybę ir jos darbus: dvigubos bibliografijos, mūsų Šventųjų skelbimo kongregacijos taip rūpestingai surinktos į vieną knygą, pakaktų atgrasyti tiems, kurie norėtų sutraukti į keletą žodžių istorinį ir biografinį šios šventosios paveikslą, nes ji, atrodo, tiesiog išsiveržia iš aprašymų rėmų, į kuriuos ją norima sutalpinti.

Tačiau dabar norėtume trumpam sutelkti dėmesį ne į ją, o į įvykį, kurio liudininkais tapome, į faktą, kurį įrašome Bažnyčios istorijoje ir kurį pateikiame Dievo tautos maldingumui ir apmąstymams: į tai, kad Teresei Avilietei, Šventajai Jėzaus Teresei, didžiajai karmelitei, suteikiamas Bažnyčios mokytojos titulas.

Išminties spinduliai šventume

Šio akto reikšmė labai aiški; tai aktas, kuris pačia savo intencija siekia spinduliuoti; jis galėtų simboliškai reikšti žibintą, įžiebtą priešais nuolankią, tačiau didingą šventosios figūrą; jis švyti dėl pluošto spindulių, kuriuos Bažnyčios mokytojos titulas skleidžia ant jos; taip pat švyti dėl kito pluošto spindulių, kuriuos tas pats titulas žeria ant mūsų.

Titulo šviesa, nušviesdama Teresę, išryškina neginčijamas vertybes, kurios jau buvo plačiai pripažintos. Visų pirmiausia jos gyvenimo šventumą, kurį oficialiai paskelbė mūsų pirmtakas Grigalius XV 1622 m. kovo 12 d. (praėjus trisdešimčiai metų po jos mirties) per iškilią kanonizaciją, kurios metu kartu su mūsų karmelite į šventųjų gretas buvo įtraukti Ignacas Lojola, Pranciškus Ksaveras, Izidorius Artojas – visi katalikiškosios Ispanijos garbei, – o su jais dar florentietis ir romietis Pilypas Neris. Antras dalykas, titulo šviesa taip pat pabrėžia šios šventosios „mokymo iškilumą“ (plg. Prospero Lambertini, jis vėliau tapo popiežiumi Benediktu XIV, De Servorum Dei beatificatione, IV, 2, c. 11, n. 13). Šventosios Teresės Avilietės mokymas spindi šiomis charizmomis: tiesa, katalikų tikėjimo atitikimu, naudingumu sielų ugdymui. Kitas ypač pabrėžtinas dalykas yra išminties charizma – tai vienas patraukliausių ir sykiu slėpiningiausių šventosios Teresės mokytojystės aspektų; dieviškojo įkvėpimo įtaka šiai nuostabiai mistinei rašytojai. Iš kur Teresė įgijo doktrinos lobį? Neabejotinai, jis radosi iš jos intelekto, iš jos kultūrinio bei dvasinio ugdymo, iš skaitybos, pokalbių su didžiaisiais teologijos ir dvasingumo mokytojais, iš jos ypatingo jautrumo, nuolatinės ir intensyvios asketiškos drausmės, kontempliatyvios meditacijos, trumpai tariant, iš jos atsiliepimo į malonę, priimtą į nepaprastai turtingą, maldos praktikai ir patirčiai paruoštą sielą. Tačiau ar tik šis buvo jos „iškilaus mokymo“ šaltinis? Ar šventojoje Teresėje nederėtų įžvelgti veiksmų, faktų, būsenų, kilusių ne iš jos pačios, tačiau jos patirtų, iškentėtų, pasyvių ir mistinių pačia tikriausia šio žodžio prasme, priskirtinų ypatingam Šventosios Dvasios veikimui? Neabejotinai susiduriame su siela, kurioje pasireiškia ypatinga dieviškoji iniciatyva ir kurią Teresė suvokia, o tada aprašo jai būdinga literatūrine kalba – paprastai, ištikimai ir nuostabiai.

Visomis jėgomis kilti į Dievą

Čia klausimų daugėja. Mistinio veikimo originalumas yra vienas subtiliausių ir sudėtingiausių psichologinių reiškinių, į kuriuos gali įsiterpti daug veiksnių, ir tai įpareigoja stebėtoją imtis kuo griežčiausio atsargumo; tačiau juose žmogiškosios sielos stebuklai reiškiasi stebinančiu būdu. Vienas suprantamiausių yra meilė: meilė, širdies gelmėse švenčianti savo giliausias ir įvairiausias apraiškas; meilė, kurią galų gale turėsime pavadinti santuokine, nes tai yra iš aukštybių nužengiančios, užtvindančios dieviškosios Meilės susitikimas su visomis jėgomis besistengiančia pakilti žmogiškąja meile; tai pats intymiausias ir stipriausias susivienijimas su Dievu, kokį tik duota patirti šioje žemėje gyvenančiai sielai; ir jis virsta šviesa, virsta išmintimi, dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų žinojimu. Būtent apie šiuos slėpinius mums kalba Teresės mokymas; tai maldos slėpiniai. Čia jos mokymo esmė. Ji gavo privilegiją ir nusipelnė pažinti šiuos slėpinius per švento gyvenimo, pašvęsto kontempliacijai ir tuo pat metu panirusio veikloje, patirtį; per iškentėtą ir skanautą neeilinių dvasinių dovanų išliejimo patirtį. Teresė sugebėjo šiuos slėpinius meistriškai išdėstyti raštu, taip, kad yra laikoma viena žymiausių dvasinio gyvenimo mokytojų. Ne veltui šioje bazilikoje ant Teresės statulos, kur ji vaizduojama kaip steigėja, yra gerai šią šventąją apibūdinantis įrašas: Mater Spiritualium. Šventajai Teresei jau buvo pripažinta, galima sakyti, vienbalsiu pritarimu, ši prerogatyva būti motina, būti dvasinių asmenų mokytoja. Motina, pilna žavaus paprastumo, mokytoja, kupina nuostabios gelmės. Šventųjų, teologų, tikinčiųjų ir mokslininkų tradicinis pritarimas jau buvo užtikrintas; mes tai patvirtinome, kad ji, pasipuošusi šiuo Bažnyčios mokytojos titulu, atliktų dar svaresnę misiją savo vienuolinėje šeimoje, besimeldžiančioje Bažnyčioje ir pasaulyje savo amžina ir dabartine žinia - žinia apie maldą.

Maldos žinia

Štai ši šviesa, šiandien dar gyvesnė ir skvarbesnė, kuria mums spindi šventajai Teresei suteiktas Bažnyčios mokytojos titulas. Žinia apie maldą! Ji ateina pas mus, Bažnyčios vaikus, šią valandą, kuriai būdingos didžiulės liturginės maldos reformos ir atnaujinimo pastangos; ateina pas mus, išorinio pasaulio didelio triukšmo ir įsitraukimo į modernaus gyvenimo nerimą gundomus prarasti tikrus sielos lobius dėl viliojančių žemės turtų. Ateina pas mus, mūsų laikų vaikus, kai ne tik prarandamas bendravimo su Dievu įprotis, bet ir nebesuvokiamas poreikis bei pareiga Jį garbinti ir Jo šauktis. Pas mus ateina maldos žinia, giesmė ir muzika malone persmelktos sielos, atviros tikėjimo, vilties ir meilės pokalbiui, tuo metu, kai psichoanalizės tyrinėjimai išderina tą trapų ir sudėtingą instrumentą, kuris mes esame, tačiau ne tam, kad nuskambėtų kenčiančios ir atpirktos žmonijos balsai, bet kad būtų klausomasi savo pasąmoninio žvėries neramaus murmėjimo ir savo nedarnių aistrų bei desperatiško nerimo šauksmo. Mus pasiekia didinga ir paprasta maldos žinia, kai išmintingoji Teresė ragina suvokti „tą didį gėrį, kurį Dievas daro sielai, kai nuteikia ją su troškimu praktikuoti vidinę maldą... Nes vidinė malda, man atrodo, yra ne kas kita, kaip artima draugystė, kai dažnai vienumoje kalbamės su Tuo, kuris, kaip žinome, mus myli“ (Gyvenimo knyga, 8, 4–5).

Apibendrinant, tai yra šventosios Jėzaus Teresės, šventosios Bažnyčios mokytojos, žinia mums: išklausykime ją ir įsisavinkime. Reikėtų pridėti porą pastabų, kurios, mums atrodo, yra svarbios. Pirmoji: šv. Teresė Avilietė yra pirmoji moteris, kuriai Bažnyčia suteikia Mokytojos titulą. Ir šis faktas negali nepriminti griežtų šv. Pauliaus žodžių: Mulieres in Ecclesiis taceant (1 Kor 14, 34). Tuo norima pasakyti, kad net ir šiandien moteris nėra skirta Bažnyčios hierarchinėms magisteriumo ir tarnybos funkcijoms. Tad ar tuo būtų pažeistas apaštalo priesakas?

Galime aiškiai atsakyti: ne. Iš tiesų tai nėra titulas, kuris apimtų hierarchines mokymo funkcijas, tačiau sykiu turime atkreipti dėmesį, jog tai jokiu būdu nereiškia moters Dievo tautoje atliekamos kilnios misijos menkesnio vertinimo.

Priešingai, moteris per krikštą tapdama Bažnyčios nare, dalyvauja bendroje tikinčiųjų kunigystėje, kuri jai leidžia ir ją „žmonių akivaizdoje“ įpareigoja „išpažinti iš Dievo per Bažnyčią gautąjį tikėjimą“ (Lumen gentium, 11). Šiame tikėjimo išpažinime daugelis moterų yra pakilusios į aukščiausias viršūnes, tad jų žodis ir raštai tapo šviesa ir kelrodžiu jų broliams. Šviesa, kasdien maitinama intymaus ryšio su Dievu, netgi per kilniausias mistinės maldos formas, ir todėl šv. Pranciškus Salezas nedvejodamas teigia, kad jos turi ypatingą gebėjimą. Šviesa aukščiausiu būdu tampa gyvenimu tarnaujant dėl žmonių gėrio.

Įveikiant visas kliūtis: jausti su Bažnyčia

Todėl Susirinkimas norėjo pripažinti kilnų moterų bendradarbiavimą su dieviškąja malone, kurį jos kviečiamos praktikuoti, idant žemėje būtų įkurta Dievo karalystė, ir, aukštindamas jų misijos didybę, nedvejodamas pakviečia jas bendradarbiauti, „kad žmonija nedegraduotų“, kad žmonės būtų „sutaikinti su gyvybe“, kad būtų „išsaugota taika pasaulyje“ („Žinia moterims“). Antra, nenorime užmiršti fakto, jog Šventoji Teresė buvo ispanė, ir Ispanija ją teisėtai laiko viena didžiausių savo garsenybių. Jos asmenybėje vertinami jos tėvynės bruožai: dvasios tvirtumas, jausmų gilumas, nuoširdumas, meilė Bažnyčiai. Jos asmenybė įsilieja į šlovingą šventųjų ir mokytojų epochą, kuriai būdinga dvasingumo plėtotė. Teresė klauso jų su mokinišku nuolankumu, tačiau tuo pat metu moka įvertinti juos turėdama didžios dvasinio gyvenimo mokytojos nuovokumą, o šie būtent žvelgia į ją.

Kita vertus, ir jos tėvynėje, ir už jos ribų siautėjo žiauri Reformacijos audra, tarpusavyje supriešindama Bažnyčios vaikus. Dėl savo meilės tiesai ir savo artumo Mokytojui ji turėjo pakelti įvairiausių kartėlio ir nesusipratimų apraiškų, ir jos siela negalėjo nurimti dėl vienybės skilimo. Ji rašo: „Kentėjau daug ir taip, lyg būčiau kažkas ar galėčiau kažką, aš verkiau su Viešpačiu ir maldavau jo ištaisyti tokį didelį blogį“ (Tobulumo kelias, 1, 2).Tas jos vienybės su Bažnyčia jausmas, išgyventas skausme, matant besiskaidančias jėgas, skatino ją reaguoti su visa tvirtos kastilietiškos dvasios jėga, degant uolumu, kad būtų statoma Dievo karalystė. Su savo reformos vizija ji nusprendė prasiskverbti į aplinkinį pasaulį, idant įspaustų jame prasmę, darną, krikščionišką dvasią.

Praėjus penkiems amžiams, šv. Teresė Avilietė ir toliau palieka savo dvasinės misijos pėdsakus savo tauria, katalikybės ištroškusia širdimi, savo meile, atsižadėjusi bet kokio žemiško prieraišumo, kad galėtų visiškai atsiduoti Bažnyčiai. Prieš savo paskutinį atodūsį ji tikrai galėjo kaip savo gyvenimo epilogą ištarti: „Pagaliau aš esu Bažnyčios dukra!“

Šiuose žodžiuose, išpranašavusiuose Jėzaus Teresei palaimintųjų garbę, įžvelkime dvasinį paveldą, susijusį su visa Ispanija. Įžvelkime kvietimą ir mums visiems būti jos balso aidu, paversti jį mūsų gyvenimo programa, kad galėtume pakartoti su ja: esame Bažnyčios vaikai.

Su mūsų apaštališkuoju palaiminimu

PAULIUS VI

Bažnyčios žinios, 2015 m. Nr. 2