• Simple Item 7
  • Simple Item 1
  • Simple Item 2
  • Simple Item 8
  • Simple Item 5
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

Ad perpetuam rei memoriam

Įvairialypė Dievo Išmintis kartais aiškiau apsireiškia kai kuriems mylimiems Kristaus mokiniams, ir jiems paslaptingo plano bei nepakartojamo dosnumo dėka leidžiama suprasti, koks yra „plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą“ (Ef 3, 18–19). Iš tiesų, „Šventoji Dvasia Dievo tautą šventina, veda ir puošia dorybėmis ne vien per sakramentus ir tarnybas; savo dovanas dalydama „kiekvienam atskirai, kaip jai patinka“ (1 Kor 12, 11), ji kiekvieno luomo tikintiesiems taip pat dalija ypatingas malones, jomis padarydama juos tinkamus ir pasirengusius imtis įvairių darbų bei pareigų, naudingų Bažnyčios atnaujinimui ir plėtimui“ (LG 12).

Jėzaus Teresė, didi ir kilni mergelė, be to, ir Švenčiausiosios Karmelio Kalno Mergelės Marijos ordino reformuotoja, su dieviška gausa buvo dosniai apdovanota šventomis charizmomis. Būdama paprasta ir stokodama humanitarinės srities žinių, ji taip pranoko kitus ir žodžiais, ir raštais, kad jai būtų galima skirti šiuos žodžius: „atvers jam burną sueigoje“ (Sir 15, 5). Ji teisėtai šventų žmonių buvo paskelbta šventąja ir šventųjų mokslų mokovų gerbiama kaip patikima vadovė bei mokytoja. Nors jai rūpėjo daugybė reikalų, susijusių su jos pareigomis, vis dėlto matome, kad ji nuolat ilgėjosi geresnės tėvynės, t. y. dangiškosios; beveik nuolat kentėdama kūno kančias ir slegiama rūpesčių, ji be baimės imdavosi bet kokio žygio Dievo garbei ir Kristaus Bažnyčios naudai.

Kadangi ši Dievo tarnaitė visada buvo aukštinama tiek dėl ypatingų gyvenimo darbų, tiek dėl išskirtinių sielos dorybių ir proto skvarbumo, manome, jog dėl šios teisingos ir kilnios priežasties mūsų pirmtakas Grigalius XV jai suteikė šventosios garbę, kad visi Kristų tikintieji suprastų, kaip gausiai Dievas buvo pripildęs savo tarnaitę Šventosios Dvasios (plg. dekr. Omnipotens sermo), todėl neabejojame, jog turime paskelbti ją, pirmąją moterį, Bažnyčios mokytoja, ypač dėl jos dieviškųjų dalykų pažinimo ir mokymo. Mes iš tiesų pasitikime, kad Jėzaus Teresė, iškilmingu dekretu paskelbta krikščioniškojo gyvenimo mokytoja, įkvėps ir mūsų laikų žmones ugdyti visų pirma tai, kas skatina sielos meilę kontempliacijai ir dangiškųjų dalykų siekiui.

Teresė gimė 1515 metų kovo 28 dieną Aviloje, Ispanijoje. Dar vaikystėje leido nuspėti, kokia ji taps vieną dieną, kadangi stengėsi gyventi pasislėpusi savo namų soduose, pasiryžusi iki mirties laikytis to, ką dažnai skaitydavo apie ankstyvosios Bažnyčios kankinius. Anksti mirus mamai, ji atsidavė pačios Dievo Motinos rūpesčiui ir pagalbai. Todėl savaime suprantama, kad ji nuo pat vaikystės troško visiškai pasišvęsti Dievui ir sulaukusi dvidešimties metų nuvyko į karmeličių vienuolyną. Nors, laikydamasi patikimų nurodymų, ji stropiai stengėsi lavinti dorybes, tačiau pradinis sielos užsidegimas ėmė blėsti, ir ji pradėjo tolti nuo savojo tikslo. Laimei, Petro Alkantariečio, Liudviko Bertrando, Pranciškaus Bordžijos, Jono Aviliečio ir kitų šventųjų raginama, ji intensyviai ėmė mąstyti apie dangiškąją tikrovę ir tobulesnių, Dievui priimtinesnių darbų darymą. Ji uoliai puoselėjo ir didžiadvasiškai įvykdė šį apsisprendimą, kaip liudija ir jos nuodėmklausiai, ir kiti žmonės, padėję jai gyvenime ir darbuose.

Atrodė, kad ji yra pašaukta vykdyti ypatingas užduotis, į kurias buvo linkusi dėl savo gabumų ir tam tikro prigimtinio valios polinkio. Iš tikrųjų ji buvo nuolatinės ir ryžtingos intencijos skatinama veikti, kad jos ordino vienuolynas sugrįžtų prie senosios regulos, kurios buvo nustota laikytis dėl sugedusių papročių. Būdama 47 metų, ji tai sėkmingai įgyvendino, patvirtinus Šventajam Sostui, pasitarusi su šventais bei mokytais vyrais. Vėliau kilus sunkumams ir kitose vietose, juos įveikė taip drąsiai ir išliko tokia tvirta pasirinktame kelyje, kad per kelerius metus Ispanijos teritorijoje įkūrė nemažai kitų vienuolynų. Be to, siekdama tinkamiau pasirūpinti reformuotais moterų vienuolynais ir prisidėti apaštališkais darbais prie Bažnyčios augimo, ji sumanė pasiūlyti kilnesnę gyvenimo tvarką ir vyrams karmelitams, ir šią užduotį įvykdė padedama šv. Kryžiaus Jono.

Taip įkūrusi ir išplėtusi ordiną, ji atsidėjo mokydama maldingas moteris, kurių kasdien vis daugiau suburdavo aplink save, švento gyvenimo būdo, kad iš tiesų gyventų slaptoje ir vienumoje su Dievu, į jį kreiptų nuolatines maldas už Bažnyčią, marintų savo kūną dažnomis ir savanoriškomis kančiomis, būtų vieningos tarpusavio meilumu ir gerumu, paklusdamos ypatingam Kristaus įsakymui. Ji pati buvo puikus visų dorybių praktikavimo pavyzdys bei paskatinimas. Pasižymėjo išmintingumu ir evangeliniu paprastumu, sielos nuolankumu, klusnumu vyresniesiems, taip pat ir sunkiuose dalykuose, savęs nepaisymu ir ypatingu noru padėti kitiems, ir jų labui ji nedvejodama aukojo save ir savo poreikius. Gyveno asketišką ir kietą gyvenimą, buvo kantri ištikta nepalankių įvykių ir Dievui dėkinga už laimingus dalykus. Degė karštu pamaldumu Dievui, intymiai apglėbta jo meilės. Pripildyta nesuskaičiuojamų Dievo malonių, ji visiškai priėmė Bažnyčios patarimus, labiau vertindama ištikimą ir nuolankų klusnumą Dievo tarnams nei vizijas, apreiškimus ir ekstazes. Sakoma, kad dėl tokio nuolatinio bendravimo su Dievu jos veide kažkas ryškiai švietė, ir tai kiekvienam keldavo nuostabą bei džiaugsmą.

Prie viso to reikėtų pridėti žmogiškąsias dorybes, kurias, kaip pasakojama, Teresė ugdė: visada stengėsi sakyti tiesą, išlaikyti duotą žodį, įvykdyti pažadus, kalbėti nuoširdžiai, kupinais džiaugsmo ir meilumo žodžiais. Visame, ką turėjo atlikti ar palaikyti, išsiskyrė didžiadvasiškumu, vienodai vertino ir gerbė visus. Nereikėtų pamiršti, kad šalia visų įsipareigojimų ir nuolatinių rūpesčių ji rado laiko bei jėgų rašyti įstabius veikalus, kurie, atrodo, turėjo pareikalauti ir užimti visą labai veiklios, įžvalgios ir skvarbios dieviškų bei dangiškų dalykų tyrinėtojos egzistenciją.

Pagaliau Alboje trumpa ir mirtina liga ištiko tą, kuri dirbo taip ilgai ir taip aktyviai, priversdama susilaikyti ją nuo kitų iniciatyvų. Didžiadvasė motina šventai mirė 1582 metų spalio 4 dieną, pakartotinai paliudydama mylinčios dukros klusnumą Kristaus Bažnyčiai.

Ji per visą savo gyvenimą buvo visur giriama dėl savo nepaprastų dorybių, o po mirties atsiskleidė ir buvo gerbiama su dar didesniu pasididžiavimu. Todėl teisėtai Paulius V jai pripažino palaimintųjų dangaus gyventojų garbę, o Grigalius XV – šventųjų garbę; ji buvo iškelta kaip krikščioniško ir vienuolinio gyvenimo pavyzdys, į kurį visi galėtų kreipti žvilgsnius. Traukia sekti šios Dievo tarnaitės šventumu, nes mus ypač žavi jos mokymas. Nors ne kartą yra pareiškusi, jog yra nepajėgi suprasti ir mokyti, vis dėlto, Dievo įkvėpta, sugebėjo suvokti, mokyti, rašyti pačius giliausius dalykus, laikydama Kristų vieninteliu savo mokymo šaltiniu, tarsi gyvąja knyga. Reikėtų laikyti nuostabiu dalyku tai, kad šv. Teresė prasiskverbė į Kristaus slėpinį ir į žmogiškosios sielos supratimą taip įžvalgiai ir išmintingai, kad jos mokymas aiškiai parodo tikrą ypatingos Dvasios charizmos buvimą ir jėgą. Šiame mokyme pasireiškia giliausias tikrovės suvokimas, vidinis gyvojo Dievo, Išganytojo Kristaus ir Bažnyčios slėpinio supratimas, gyva malonės patirtis, kuri išaukština ir išpuoselėja prigimtį, papuoštą daugybės talentų. Iš to kyla nepraeinantis jos mokymo veiksmingumas ir autoritetas, kuris nusitęsia už Katalikų Bažnyčios ribų, pasiekdamas net ir netikinčiuosius.

Raštai; Kristaus žmogystė; malda

Jos mokymas buvo svarbus ne vien tikinčiųjų gyvenime, bet ir turėjo veiksmingą įtaką rinktinei ir labai vertingai teologinio pažinimo sričiai, kuri šiandien vadinama dvasine teologija. Teresės raštai yra gausus daugybės patirčių, liudijimų, dvasinių įžvalgų šaltinis, iš kurio uoliai sėmėsi visi šios teologijos srities tyrinėtojai. Nors šių raštų apmatai surašyti dėl įvairių motyvų bei įvairiomis aplinkybėmis, neturint iš anksto nustatyto metodo, vis dėlto jie sudaro darnų ir vientisą dvasinio mokymo kūną. Knygoje, pavadintoje Gyvenimo knyga, Teresė pasakoja apie visumą darbų, kuriuos joje atliko gailestingasis Dievas, paaiškina jų prasmę ir pateikia juos skaitytojų akims kaip nuostabią „išganymo istoriją“. Veikale Tobulumo kelias, atskleisdama puikius ugdymo gebėjimus, ji išdėsto asketinius dieviškojo gyvenimo pagrindus, pagrindines dorybes, taip pat vidinės ir kontempliatyvios maldos būtinybę ir laipsnius. Knygoje Vidinė pilis nagrinėja pilnutinę ir tobulą dieviškojo gyvenimo sklaidą žmoguje, kuris gali tapti Trejybės ir Kristaus slėpinio dalininku iki pačių aukščiausių mistinės patirties lygmenų. Veikale, paprastai vadinamame Steigimų knyga, Teresė pasakoja apie savo apaštalavimo užmojus ir sunkumus, kuriuos teko pakelti dėl savo ordino reformos Kristaus Bažnyčios labui. Taip pat yra jos laiškai, pilni žmogiškumo, atskleidžiantys jos išmonę ir proto universalumą, kadangi ji stengėsi aktyviai gyventi jai skirtą kontempliatyvų gyvenimą ir kartu dalyvauti savo laikmečio žmonių religiniuose bei žemiškuose reikaluose.

Galiausiai užrašų knygoje, pavadintoje Dvasiniai liudijimai, atsiskleidžia jos šventas noras visiškai patikėti savo dieviškąsias dovanas Bažnyčios autoritetui. Kadangi Teresės dvasinio mokymo centras yra Jėzus, apreiškiantis Tėvą, besijungiantis su juo ir besivienijantis su mumis, geriausi šio mokymo pamatai yra krikščioniškoji malda, kaip meilės gyvenimas, ir Bažnyčia, per kurią mumyse įgyvendinama Dievo karalystė. Mūsų vienijimuisi su Kristumi rengiamasi prie Dievo žodžio stalo, nepaliaujamai apmąstant Evangeliją, ir prie jo Kūno bei Kraujo stalo per Eucharistijos aukos puotą. Šiose abiejose puotose Kristaus žmogystė intymiai įima jam visiškai atsiduodantį žmogų į savo mirties, prisikėlimo ir šlovingo gyvenimo su Tėvu slėpinį. Dėl to švenčiausioji Kristaus žmogystė apima visokį mūsų gėrį bei išganymą. Savo Gyvenimo knygoje Teresė išreiškia šį mokymą tokiais žodžiais: „Negalime kitaip patikti Dievui, nė Dievas negali pasidalyti savo dovanomis su mumis kitaip, kaip tik per švenčiausiąją Kristaus žmogystę, kuria Jis gėrisi“ (22, 6). Iš tiesų žmogus tik tada pasieks tobulumą, kai galės pasakyti su Pauliumi: „Mano gyvenimas yra Kristus“ (plg. Buveinės, VII, 2, 5). Kita vertus, maldos gyvenimas, kurio Teresė moko toje pačioje Gyvenimo knygoje (8, 5), gali būti vertinamas kaip meilės gyvenimas, nes malda yra tas draugystės poreikis, dėl kurio ilgai kalbamės vieni su Dievu, žinodami, kad esame jo mylimi. Dievas kviečia žmogų ir nesiliauja jo raginęs, kad jis priimtų Jo draugystę ir turėtų kasdien vis glaudesnę bendrystę su Juo. Žmogus stengiasi atsiliepti į šią draugystę su Tėvu per Kristų Šventojoje Dvasioje ir būti jos vertas. Tad maldos ir kontempliacijos didybė neatitraukia žmogaus nuo to, kas susiję su Dievo karalyste ir Bažnyčia, bet kaip tik stumia prie jų su vis didesniu palankumu ir degančiu troškimu. Tai parodo tiek Teresės gyvenimas ir nuostabūs darbai, kuriuos ji pastūmėta būtent kontempliacijos pilnatvės atliko Bažnyčios labui, tiek liudijimas, kurį paskelbė kaip savo mokymo pagrindą ir kurį mirdama pakartojo su visišku tikrumu ir džiaugsmu širdyje: „Ačiū, Viešpatie, kad mirštu kaip Bažnyčios dukra.“

Tokioms aplinkybėms jau 1967 m. spalio 15 d. viešai paskelbėme ketinimą įrašyti šventąją Jėzaus Teresę į Bažnyčios mokytojų sąrašą. Šis ketinimas buvo pagrįstas ne vien pažintimi su šios šventos moters mokymu, bet ir pagarba šv. Teresės mokymo iškilumui, ši pagarba daug kartų išreikšta žodžiais Romos pontifikato pirmtakų, kurie, atrodo, neabejotinai pranoko mūsų iškilmingą paskelbimą. Tarp jų Grigalius XV, kuris kanonizacijos bulėje apie šv. Teresės Avilietės mokymą pateikė tokį liudijimą: „Visagalis… ją taip pripildė supratimo dvasios, kad... laistė ją dangiškos išminties lietumi.“ Taip pat labai svarbus šv. Kryžiaus Jono ir Teresės palyginimas, kurį Benediktas XIII pateikė per šio šventojo kanonizaciją: „...savo raštuose aiškindamas slėpiningas mistinės teologijos paslaptis, buvo dieviškai apšviestas – ne kitaip negu Teresė“. Šiuo palyginimu mokytojas sugretinamas su mokytoju. Be to, yra labai garsus Pijaus X pareiškimas: „Ši moteris buvo tokia didi ir tokia naudinga sveikam krikščioniškam ugdymui, jog atrodo, kad ji nedaug, o gal ir nė kiek nėra žemesnė už tuos Bažnyčios mokytojus ir tėvus, kuriuos minėjome (t. y. Grigalių Didįjį, Joną Auksaburnį, Anzelmą Kenterberietį)“. Tas pats popiežius 1914 m. kovo 7 d. apaštališkajame laiške Ex quo nostrae nedvejodamas pasakė: „Dėl to Bažnyčia pagrįstai priskiria šiai mergelei mokytojams teikiamą garbę.“ Benediktas XV, 1921 m. gruodžio 24 d. kalbėdamas su kardinolais, sakė, kad Teresė su šventumo karūna sujungė mokymo vainiką. Pijus XI 1922 m. liepos 25 d. apaštališkojoje konstitucijoje Summorum Pontificum ją pavadino „išmintingiausiąja motina“ ir „aukščiausiąja kontempliacijos mokytoja“. Pijus XII savo 1951 m. lapkričio 23 d. kalboje paskelbė, kad per šv. Teresės veiklą Šventoji Dvasia visai Bažnyčiai parūpino dvasinio mokymo lobį. Galiausiai Jonas XXIII, mūsų tiesioginis pirmtakas, savo 1962 m. liepos 16 d. apaštališkajame laiške pavadino ją ypatinga Bažnyčios šviesa.

Ir šventieji, kurie Dievo apvaizdos dangišku patarimu gyvenime bendravo su Terese, niekada neatskyrė pagarbos jos šventumui nuo pagarbos jos dieviškai įkvėptam mokymui. Iš tiesų tai buvo garsūs vyrai, tokie kaip Petras Alkantarietis, Pranciškus Bordžija, Kryžiaus Jonas, Jonas de Ribera, Jonas Avilietis. Visi jie turėjo Dievo apšviestą kontempliacijos mokytoją, o kalbant tiksliau, dvasios mokytojų mokytoją. Ir vėliau buvo šventų Bažnyčios mokytojų, kurie ją gerbė su tokiu pat pasigėrėjimu – tai Pranciškus Salezas ir Alfonsas Liguoris, taip pat kiti šventieji – Antanas Marija Klaretas, Karolis Secietis, Vincentas Palotis. Bažnyčia visuomet manė, jog Avilos mergelė turėtų būti paskelbta Bažnyčios mokytoja. Pakanka paminėti Salamankos teologų mintis: esant priešingoms nuomonėms šiuo klausimu, jie 1657 metais atvirai rašė: „Dabar mūsų palaimintoji motina Teresė turi mokytojos aureolę, o Bažnyčia priima ir patvirtina jos nepaprastą mokymą... kaip ateinantį iš dangaus.“ Dėl didelio troškimo, kad tokios didžios moters šventumas ir mokymas būtų dar naudingesni visiems, mums pasirodė, jog būtų gera suteikti šiai moteriai Bažnyčios mokytojos kultą, nors iki šiol jis buvo teikiamas tik šventiems vyrams. Todėl įpareigojome Šventąją apeigų kongregaciją išnagrinėti šį klausimą itin atidžiai. Ir ji, pasinaudojusi mokytų žmonių atliktu darbu bei nuomonėmis, eiliniame 1967 m. gruodžio 20 d. posėdyje pasiūlė peržiūrėti punktą, dėl kurio nebuvo apsispręsta – kad Bažnyčios mokytojo kultą ir titulą pagal popiežiaus Benedikto XIV dekretus ir taisykles būtų galima priskirti ne tik vyrams, bet ir moterims, kurios šventumu bei puikiu mokymu prisidėjo prie bendro tikinčiųjų labo. 1968 m. kovo 21 d. ratifikavome ir patvirtinome dalyvaujančių kardinolų, prelatų ir oficiolų mintį, jie užtikrino, jog tai yra galima. Kadangi mylimas sūnus šv. Juozapo Mykolas Angelas, generalinis basųjų karmelitų ordino prepozitas, išreikšdamas savo bei ordino troškimą, paprašė, kad paskelbtume Jėzaus Teresę Bažnyčios mokytoja, to paties prašė daug kardinolų, arkivyskupų, vyskupų, vienuolinių ordinų, kongregacijų bei pasaulietinių institutų vyresniųjų, taip pat išsilavinusių žmonių iš universitetų bei kolegijų, nusiuntėme šiuos prašymus ir balsus Šventajai apeigų kongregacijai, o ji juos įvertino ir paruošė labai svarbią, vadinamąją specialią positio, kurioje su dideliu atsargumu bei stropumu išnagrinėjo visą klausimą. Tuo metu įsteigtos Šventųjų skelbimo kongregacijos atsakingieji kardinolai labai kruopščiai ištyrė atvejį ir išklausę šios bylos postulatoriaus mūsų garbingojo brolio kardinolo Arcadio Larraona pranešimą, taip pat prelatų oficiolų nuomonę, savo sprendimą išreiškė eiliniame kongregacijos posėdyje, vykusiame Vatikano bazilikoje 1969 m. liepos 15 d. Visi sutartinai pareiškė, jog šventoji Jėzaus Teresė yra tikrai verta būti įtraukta į Bažnyčios mokytojų sąrašą. Galiausiai po to, kai praėjusių metų liepos 21 d. buvome apie tai informuoti ir atidžiai viską išnagrinėjome, patvirtinome minėtos kongregacijos sprendimą nustatydami, kad byla būtų užbaigta iškilmingomis apeigomis.

Ir tai įvyko šiandien, Dievui padedant bei visai Bažnyčiai pritariant. Šv. Petro bazilikoje, susirinkus minioms tikinčiųjų iš visų kraštų, o ypač iš Ispanijos, dalyvaujant daugybei kardinolų ir šventosios Romos kurijos bei visos Bažnyčios prelatų, ratifikavusių visus dekretus, prisidedančių prie Basųjų karmelitų ordino prašymų, taip pat kitų prašančiųjų balsų, dieviškosios aukos metu ištarėme šiuos žodžius: „SU TIKRU ŽINOJIMU IR PASVERTU SPRENDIMU, TURĖDAMI PILNUTINĘ APAŠTALIŠKĄJĄ GALIĄ, SKELBIAME JĖZAUS TERESĘ, MERGELĘ IŠ AVILOS, VISUOTINĖS BAŽNYČIOS MOKYTOJA.“

Ištarę šiuos žodžius ir padėkoję Dievui kartu su dalyvaujančiaisiais kalbėjome apie nuostabų šios mokytojos šventumą bei mokymą ir ant Didžiojo bazilikos altoriaus paaukojome dieviškąją auką.

Dabar šiuo klausimu nutariame, kad mūsų laiško bus ištikimai laikomasi ir kad jis bus visiškai įgyvendinamas ir ateityje, kad jis bus deramai vertinamas, o bet kurie su tuo susiję prieštaravimai, kylantys iš bet kurios vyresnybės, nesvarbu, sąmoningai ar iš nežinojimo, bus laikomi nepagrįstais.

Paskelbta Romoje, prie Šventojo Petro, užantspauduota Žvejo žiedu, 1970 Viešpaties metų rugsėjo 27 d., aštuntaisiais mūsų pontifikato metais.

PAULIUS VI

Bažnyčios žinios, 2015 m. Nr. 2